Nuo 2012 metų sausio 1 dienos turėtų įsigalioti visiškas alkoholio reklamos draudimas. Net ir alaus? Taip, net ir alaus. Alus, pasirodo, taip pat yra alkoholinis gėrimas. Netgi rusai tai pripažįsta. Valdžia sako, kad taip bus mažinamas alaus vartojimas. Anksčiau bijojau, kad jei šis planas pasisektų, Lietuvai grėstų ne tik masinė psichozė, bet ir absoliuti visuomenės suirutė.
Svarsčiau, kaip gi be alaus eilinis lietuvis bėgs nuo šiokiadieniškos realybės? Paskolos banke, įtarios žmonos, brangios meilužės, nepagarbių vaikų, liežuvautojų bendradarbių, reiklaus šefo? Kaip jam, be įprasto bokalo po darbo, reiks kitą dieną kulniuoti į tą patį nekenčiamą biurą?
Tačiau dabar jau nebetikiu, kad valdžiažmogių projektas pasieks savo tikslą. Jie, matyt, nėra girdėję ar matę užsienio televizijos, radijo, galų gale interneto. Reklamos apribojimai galios tik lietuviškai žiniasklaidai, o štai užsienio visuomenės informavimo apie alkoholinius gėrimus priemonės ir toliau sėkmingai skleis žmonių girdymo propagandą.
O jos padarinius jaučiame jau šiandien. Liūdna, bet lietuviai vis dažniau, ypač pietrytinėje Lietuvos dalyje, kur matomi baltarusiški TV kanalai, perka totalitarinėje šalyje pagamintą alų. Jis ir pigesnis, ir kažkaip pasąmoningai geriasi skalsiau. Ką jau bekalbėti apie kitus importinius alaus gėrimus, kurie pastaruoju metu užkariauja tėvynės alkoholio vartotojų širdis.
Iš tos nevilties lietuviško alaus gamintojai jau nebežino ko griebtis. Štai vienoje įmonėje net ir administracija žada prisidėti prie jo virimo. Kad tik gertų mielieji pirkėjai.
Taip bemąstant apie artėjanti Lietuvos žlugimą, pasisekė pabendrauti su tikraisiais alaus ekspertais. Važiavau vakariniu traukiniu Vilnius – Klaipėda, o tame pačiame vagone kelionės laiką stūmė ir grupelė raudonnosių darbininkų. Šiaipjau akademinio sezono metu galėčiau pasikonsultuoti su studentais, bet vasara mat – mažai kas bevažinėja.
Šiek tiek pasimuistęs visgi įsidrąsinau ir užkalbinau vieną iš garsiabalsių ekspertų.
– Kokį alų skanaujate? – paklausiau.
– Taigi va, nematai? – gerbiamasis atkišo butelį su Lietuvos miesto pavadinimu.
– O kodėl perkat šitą? Kodėl ne vokišką arba austrišką?
– Tu apie Austrija gal išvis patylėk, – atrėžė su geopolitiniais reikalais gerai susipažinęs vyrukas.
– Bet visgi kodėl geriat lietuvišką produkciją? – neatlyžau.
– Todėl, kad pirk prekę lietuvišką, aš esu patriotas ir neketinu keist savo įpročių, – argumentavo nepažįstamasis.
Greitai netekau savo pašnekovo dėmesio, jį atitraukė šalia sėdėjusios merginos. Dar nugirdau, kaip ekspertas bandė jas užkalbinti.
– Dievaži, kokios jūs panašios, kaip trys vandens kibirai.
Nusiraminau. Kol Lietuvoje bus tokių alaus patriotų ir kibirinių gražuolių, tol pasaulis Lietuvą minės, kaip atostogoms tinkamą šalį. Na, o dėl reklamos draudimo sumažėjusios žiniasklaidos pajamos ir lietuviško alaus pardavimai tėra antraeiliai dalykai.
