Bulves kasa ar futbolą žaidžia?
Kartą ispanai pasikvietė lietuvius bulvių kasti. Ir pasikvietė ne šiaip į talką – iš bėdos ir patys būtų nusikasę. Vietos bulvių valdininkai slapčia vylėsi, kad lietuviai padės jiems išpopuliarinti bulves, kurios Ispanijoje nebuvo itin mėgstamos.
Apie lietuvių sugebėjimus bulvių laukuose garsas sklido plačiai po pasaulį, todėl kone visa Ispanija nekantriai laukė prasidėsiančio bulviakasio. Bet jau nuo pirmųjų lietuvių vizito minučių prasidėjo nesusipratimai.
– Kas čia per bulvių laukas? – pradėjo purkštauti lietuviai, vos tik pamatę, kur jiems reikės mojuoti kauptukais. – Jūsų bulvių laukas primena futbolo stadioną. Tik pažiūrėkite, kaip žole apžėlęs! Kaip, jūsų manymu, mes čia bulves kasime? Taigi galime visus kauptukus sulaužyti!
Lietuvių nuogąstavimus buvo galima suprasti. Vienas jų kauptukas kainavo tiek, kiek trys nauji ispaniški „Seat“ automobiliai. Be to, remiantis statistika, vienas lietuvis per valandą galėjo nukasti tiek bulvių, kiek visa ispanų komanda kartu sudėjus. Taigi lietuviai jautėsi turį moralinę teisę kritikuoti bulvių laukus.
Ispanams neliko nieko kito, kaip tik atsiprašinėti ir teisintis: esą dabar laikas ne pats tinkamiausias bulves kasti. Štai jeigu birželio mėnesį atvažiuotų lietuviai, tuomet žolė jau būtų išravėta, ir laukas tikrai būtų panašus ne į stadioną, o į tikrą bulvių lauką.
Bet prie šildomų bulvių laukų įpratę lietuviai – išdidūs. Nenori jie važiuoti į Ispaniją bulvių kasti birželio mėnesį. Nes pusė bulvių kasėjų tomis dienomis jau buvo užsisakę namelius Šventojoje, o likusi pusė – nusipirkę kelialapius į Turkiją su „viskas įskaičiuota“.
Todėl sukilo lietuviams pyktis: juk jau ne pirmus metus ispanai nesugeba susitvarkyti su savo bulvių laukais. Panaši istorija jau buvo ir prieš septynerius metus. Tąkart, beje, lietuviai ir ispanai prikasė po lygiai bulvių, ir lietuviai dėl tokio rezultato apkaltino lauko kokybę.
Pradėjo klausinėti lietuviai: kodėl ispanai nieko nedaro, kad nusiplėštų bulvių provincijos etiketę?
– Tai kad savivaldybė nedavė pinigų geresnei sėklai, – teisinasi vienas ispanas.
– Ir vyriausybė nesutinka mums įrengti tarptautinius standartus atitinkančio bulvių lauko, – priduria kitas.
Reikia pripažinti, kad valdžios dėmesio bulvėms Ispanijoje iš tiesų trūko. O Ispanijos premjeras prieš bulviakasį net pareiškė: kai kiekvienas ispanas mažiausiai kartą per savaitę valgys pietums cepelinus, tada ir modernių bulvių laukų bus užtektinai.
Kuo toliau, tuo neramiau jautėsi ispanai. Jie suprato, kad gėdos dėl bulvių lauko nebeišvengs. Bet tai – dar ne didžiausia blogybė, kuri grėsė. Bulviakasio komisaras grasino visai uždrausti kasti bulves, o savo sprendimą jis ketino paskelbti tik prieš pat numatytą bulviakasio pradžią.
Sprendimo vis nebuvo, o tūkstančiai ispanų jau turėjo rinktis cepelinų valgyti. Savaime suprantama, už tuos cepelinus ispanai jau buvo susimokėję. Kaip paaiškėjo vėliau, už kiekvieną porciją buvo paimti pinigai iš kelių ispanų.
„Gėda bus ne vien bulvių kasimui. Gėda bus visai valstybei“, – įspėjo Ispanijos bulvių federacijos galva, lietuvių kritiką stengdamasis išnaudoti šalies valdžiai paspausti.
Vis dėlto ir šį kartą Tarptautinės bulvių federacijos atstovai išklausė Ispanijos bulvių valdininkų įtikinėjimus ir pažadus pasitaisyti – leido kasti bulves. O lietuviai ruošėsi važiuoti ryžių derliaus nuimti – sako, kai kuriose šalyse ryžių laukai irgi primena stadionus.
