Kiekvieną kartą, kai benzino kaina pasiekdavo psichologiškai svarbią ribą, aš išlikdavau tvirtas. Kiekvieną kartą, kai ta kaina pralauždavo psichologinę ribą saugančias užtvankas ir nuūždavo prie kitos ribos, aš išlikdavau tvirtas. Atrodė, kad mano kantrybės aruodai viršija Jungtinių Arabų Emyratų naftos atsargas. Kitaip tariant, jos (kantrybės) turėjo užtekti dar bent penkioms dešimtims metų.
Taip per penkmetį aš išgyvenau devynių psichologinių ribų viršijimus. Bet kai benzino kaina priartėjo prie dešimtosios ribos, kurią viršijus nebėra nei už ką važiuoti, nei pas ką, supanikavau. Nusprendžiau parduoti tuščius butelius ir automobilį Su baru.
Tris savaites laukiau pirkėjų skambučių, nesumerkdamas akių nei dieną, nei naktį. Bet telefono ragelyje nei garsas skambėjo tyloj, nei tyla garse. Nepadėjo nei gausios nuolaidos, nei įtikinėjimai, kad automobilis buvo naudojamas tik sekmadieniais – į bažnyčią nuvažiuoti.
Neskambino net baltarusiai, kurie, kaip skelbė žiniasklaida, Lietuvoje pirko viską, kas juda. O kas nejudėdavo – pajudindavo ir tada nupirkdavo.
Ir tą lemtingą dieną, kai Baltarusijoje devalvuota valiuta, nieko gero nesitikėjau. Bet vakare pasigirdo skambutis.
– Jūs parduodate mašiną? – rusiškai klausė balsas ragelyje.
– Tikrai taip, – nedvejodamas atsakiau.
– O kur ji nudažyta? – baltarusis užklupo mane nepasiruošusį.
Geras dešimt sekundžių pagalvojęs atsakiau:
– Gamykloje.
– O kiek nuleisi kainą?
– Tai gal jūs atvažiuokit, apžiūrėsit mašiną, tada ir pasiderėsim.
– Aš negaliu atvažiuoti – neturiu vizos. Jūs atvežkit mašiną į pasienį, ten ateis mano draugas ir nupirks iš jūsų mašiną. Susitikime pasienyje rytoj popiet.
– Bet kad man rytoj į darbą reikia.
– Tikrai? O gal aš galiu jūsų viršininkui duoti pinigų, kad leistų jums nedirbti vieną dieną?
Po tokio pasiūlymo liežuvis jau vertėsi pasakyti, kad man žmona neleis parduoti mašinos, jei nenupirksiu jai naujos suknelės. Bet, suabejojęs kaimyno skoniu, prikandau liežuvį. Sutarėme susitikti šeštadienį. Pasienyje.
Šeštadienio rytas. Nuojauta kužda, kad prieš parodant mašiną pirkėjui reikėtų ją nuplauti, išvalyti saloną. Bet tam nebėra laiko. Kaip ir planavau, pirmiausia vežu parduoti tuščius butelius. Vos tik spėjau įsidėti 6,75 lito į kišenę, sučirškė telefonas. Pirkėjas.
– Draugą Leniną žinote?
– Asmeniškai bendrauti neteko, bet gatvėje sutikęs atpažinčiau.
– Puiku. Mano draugas – visai kaip Leninas. Plikas ir su odine striuke, – pašnekovas paaiškina, kaip pasienyje atpažinsiu potencialų pirkėją.
Atlėkęs į pasienį puolu į degalinę ieškoti draugo Lenino. Bet ten randu tik alų gurkšnojantį jaunuolį, panašų į draugą Paleckį. Vadinasi, ne maniškis.
Po pusvalandžio išvystu atskubantį draugą Leniną. Šis, tarsi nepastebėjęs mano draugiškai ištiestos rankos, nedelsdamas griebia jautį už ragų:
– Kur daužta mašina? Kas remontavo? Kiek atsukai spidometrą?
Supratau, kad pasakėlėmis apie tai, kad mašina naudota tik sekmadieniais, draugas Leninas nepatikės. Pasakiau, kad pirmadieniais automobiliu nuvažiuodavau į darbą, trečiadieniais – į svečius, o penktadieniais – į Maksimą. Važinėju labai labai atsargiai, todėl mašina nedaužta. Darbas – prie pat, svečiuojuosi irgi tik kaimynystėje, o Maksima pas mus – ant kiekvieno kampo, todėl daug kilometrų nespėjau prisukti. Vadinasi, ir atsukinėti nebuvo reikalo.
Tai, atrodo, įtikino draugą Leniną. Jis nusprendė įkišti nosį į saloną. Tada supratau, kad galėjau atvežti mašiną be vieno rato, su supuvusiu dugnu ir vos beveikiančiu varikliu – jei tik salonas būtų iščiustytas, į kitas smulkmenas pirkėjas nebūtų kreipęs daug dėmesio.
– Kodėl salonas toks netvarkingas? – paklausia draugas Leninas tokiu tonu, lyg jis būtų didelis viršininkas, o aš – kambarinė.
– Neturėjau laiko, – sutrikęs teisinuosi.
– Tavo mašinos salone – mažiau tvarkos nei mano kiaulių ūkyje! – toliau beria priekaištus Aliaksandro Grigorjevičiaus tautietis.
Dėl tokio priekaišto per daug nenustebau. Nors nesu matęs baltarusiškų kiaulių ūkių, bet esu girdėjęs, kad bent jau Krekenavoje kiaulės gyvena labai tvarkingai, o į paskutinę kelionę jos palydimos su muzika. Mano mašinoje muzika lydi kiekvienoje kelionėje, bet aplinka, reikia pripažinti, nėra tokia tvarkinga.
Draugas Leninas aiškina, kad mašinos saloną paversti bent jau panašiu į kiaulių ūkį prireiks 50 eurų – tiek siūlo nuleisti kainą. Argumentas – labai svarus, bet draugas Leninas dar nežino, kad esu iškentėjęs devynis benzino kainos psichologinės ribos viršijimus, o degalinių tinklų aiškinimai, kad degalai brango, brangsta ir brangs, nes brangsta nafta, jau yra išūžę man ausis. Todėl argumentai apie kiaules nesuminkština mano širdies.
Pamatęs, kad neperkalbės manęs, draugas Leninas staiga tapo labai draugiškas ir pasiūlė važiuoti rašytis pirkimo ir pardavimo sutarties.
Grįžęs namo puolu plauti svetainės grindų. Esu girdėjęs, kad baltarusiai mielai perka ir nekilnojamąjį turtą.
