Tomo Čiučelio iliustr.
Lietuva iki šiol neturi tinkamo savo įvaizdžio ženklo ar pagrindinio simbolio. Visi iki šiol vykę Lietuvos įvaizdžio strategijų, ženklų ir simbolių konkursai žlugo arba niekas net neprisimena, kas tie nugalėtojai. Nes visa, kas buvo siūloma, – nenuoširdu. Nesava. Nelimpa.
O kaip mes be simbolio?.. Lyg be tapatybės, be savasties. Ir nežinome, kaip vienu žodžiu ar vaizdu save pateikti pasauliui. Neatpažįsta mūsų pasaulis nei iš širdies formos Lietuvos kontūro, nei iš gintaro gabalėlio. Per daug saldu ir netikra. Štai skandinavus atpažįsta iš vikingo šalmo, airius – iš dobilo lapelio, rusus – iš meškino. O mūsų neatpažįsta.
Jei neturi žinomo prekės ženklo, tai tavęs iš viso nėra. Tačiau neužtenka dirbtinai sukurti saldų paveikslėlį. Reikia, kad simbolis būtų tikras, kylantis iš visos tautos tapatybės, savivokos. Tauta turi jausti, kad ji pažįsta ir priima savo simbolį.
Jei patys nemokame sukurti tinkamo įvaizdžio ženklo, galima jį importuoti. Na, bent jau įsigyti licenciją, vadinamąją franšizę. Juk krepšinio šalis nebebijo importuoti krepšininkų ir trenerių. Kodėl globalizacijos turguje negalime įsigyti gero Lietuvos simbolio?
Geriausias pirkinys būtų ežiukas rūke! Iki šio niekas neįprasmino mūsų būties ir tapatybės taip tiksliai ir vaizdingai, kaip Jurijaus Noršteino animacinis filmas, kuriam jau 35 metai. Nusipirktume geriausią pasaulyje animacinį kūrinį: pagal 140-ies kino kritikų iš įvairių šalių ir animatorių apklausą, atliktą 2003 m., „Ežiukas rūke“ pripažintas geriausiu visų laikų ir tautų filmu. Jį atpažįsta ir puikiai supranta net japonai! Visame pasaulyje yra tūkstančiai „Ežiuko rūke“ gerbėjų klubų. Tad iš karto gautume tūkstančius Lietuvos simbolio fanų. Galėtume perdažyti ežiuko lauknešėlį trispalvės spalvomis – būtų puikus suvenyras turistams!
Ežiukai turėtų būti pripažinti saugotinais žvėreliais. Galbūt reikėtų net paskatinti visuotinę akciją: auginti namuose ne šuniukus ar kačiukus, o ežiukus. Sako, jie net gaudo peles. Naudingi.
Ir rūkas Lietuvoje yra dažnas reiškinys. Reikėtų įtraukti jį į nacionalinio paveldo sąrašą. Išradingiausi verslininkai galėtų sukurti ir dirbtinį rūką. Kažkas tegul garsėja slidinėjimo trasomis ir dirbtiniu sniegu jose, o mes – dirbtiniu rūku. Jį derėtų išnaudoti bent jau kaip pramogą turistams – antai paplaukioti upėje. Be baidarių. Pilvu aukštyn, susitaikius su likimu. Kad pajustų lietuvišką fatalizmą.
Mums patinka rūke, jis gaubia daug baisių dalykų, leidžia nepastebėti problemų. Kažkur toli kažkas vyksta, šnara, šnopuoja, o mes jaučiamės paslėpti ir saugūs.
Lietuva išties blaškosi kaip ežiukas rūke. Ją nuolat gąsdina tai iš dangaus nukritęs medžio lapas, tai kažkur kaip šešėlis skraidanti ir gūdžiai ūbaujanti pelėda ar šikšnosparnis. Nematome toliau savo letenėlių ir nežinome, kuria kryptimi reikia eiti. Mums patinka rūke, jis gaubia daug baisių dalykų, leidžia nepastebėti problemų. Kažkur toli kažkas vyksta, šnara, šnopuoja, o mes jaučiamės paslėpti ir saugūs.
Tad mūsų natūrali lemtis, o gal ir palaima – kristi į upę ir leistis nešamiems srovės letenėlėmis į viršų. „Aš upėje. Tegul upė pati mane neša“, – giliai atsidusęs, su likimu susitaiko ežiukas. Ir lieka tik ramiai, flegmatiškai priimti neišvengiamą lemtį: „Aš visiškai peršlapau. Tuoj nuskęsiu…“
Be baimės. Be bandymų kapanotis ir ieškoti kranto. Lygiai taip, kaip didžioji Lietuvos dalis leidžiasi nešama srovės. Fatalistiškai ar net su pasimėgavimu nuolat konstatuojame, kad Lietuva skęsta, bet nieko nedarome, kad taip nenutiktų. Nebandome kapanotis, plaukti. Geriausiu atveju – pavieniui bėgame iš Lietuvos. Išplukdyti mus gali tik „kažkas“, ko nematome, nepažįstame ir nesuprantame. Tai Lietuvos paslaptis: kažkokios nežinomos aplinkybės vis dar leidžia mums išlikti ir nenuskęsti.
Vienintelis dalykas, kurį turime ir saugome, – mažas lauknešėlis. Ir panika apninka tik tuomet, kai jį pametame. Gerai, kad kažkur rūke dar būna gerų draugų. Ežiukui lauknešėlį grąžina nežinia iš kur atsiradęs šuo. Kartais ir Lietuvai kas nors netikėtai suteikia kokią dovaną. Pavyzdžiui, iš amerikiečių gavome narystę NATO. Gera gauti šį tą, ko tau labai reikia…
O dar kažkur rūke yra arklys. Baltas, gražus. Beveik toks pat gražus, kaip Europos Sąjunga. Tik arkliui nerūpi ežiukas. Ir ežiukas tai supranta, todėl gėrisi iš tolo. Nereikia trukdyti Europos Sąjungos savo mažo pasaulio problemėlėmis.
Vienintelis mus pažįstantis ir suprantantis žvėris yra meškiukas. Žinome, kad jis mūsų laukia. O jei pasiklysime, tikimės, kad jis mus suras ir nuoširdžiai pasveikins: „Ežiuk, kur gi tu buvai?! Aš tave šaukiu, šaukiu, o tu neatsiliepi… Kas gi be tavęs žvaigždes skaičiuos?!“
Ar giliai širdyje lietuviai nostalgiškai negalvoja, kad būtų gera grįžti pas meškiną? Ten ir senas „samovaras“, ir dujos pigesnės. Šalia meškino šilta, ramu ir žvaigždės ryškiau matyti.
Mes mėgstame skaičiuoti žvaigždes. Tai didžiausias mūsų malonumas ir beveik vienintelis pašaukimas. Žiūrėti į žvaigždėtą dangų ir svajoti apie gražią ateitį. Apie tai, kaip Lietuva taps aukštųjų technologijų šalimi. Kaip laimėsime „Euroviziją“ bei Europos krepšinio čempionatą ir įsivesime eurą. Ir kaip galų gale tapsime laimingiausia pasaulyje valstybe.
Ir dar ežiukas galvoja apie Europos Sąjungą.
Kaip ji ten, rūke?..
