Kai lėktuvas pakyla iš karštyje apsnūdusių Ispanijos pietryčių ir nusileidžia žalioje ir lietingoje šiaurėje, darsyk įsitikini, kad didelių šalių negali subendravardiklinti tais pačiais sinonimais. O jeigu pasiskųstumėte, kokia čia Ispanija, jei nuolat lyja – šypsodamiesi vietiniai atrems: „Nebūtinai reikia saulės, kad miestas švytėtų.“
Santjago de Kompostela – Šv. Jokūbo kelio išvargintų piligrimų kelionės tikslas, romėnų, arabų ir net vikingų išpuolių laikus menantis Galisijos regiono miestas. Net ir kruopščiai suplanuotame kelionių grafike šiam miestui patarčiau skirti bent kelias dienas – apibėgti jo lankytinas vietas spėsite greitai, bet pasilikite laiko jo ypatingai atmosferai pajusti.
Katedra. Šv. Jokūbo katedra – miesto simbolis ir piligrimų kelionės tikslas turi įtraukiančios magijos. XII amžiaus šventovės fasadus, Šlovės portiką (Portico de la Gloria), navas galima skaityti tarsi knygą. Džiaugiuosi šiuos maldos namus išvydusi šiemet, mat vis dažniau pasigirsta kalbų apie katedros laukiančias rekonstrukcijas. Pasisekė ne tik todėl, kad pavyko nufotografuoti katedrą, dar neuždengtą pastolių, bet ir dėl atmintyje ir nuotraukose įamžinto išblukusio, lietuje išmirkusio ir apsamanojusio gotikinio mūro, kuris turi nenusakomo žavesio ir paslapties. „Pažaliavusios“ šventųjų galvos ir „pražydę“ bažnyčios balkonai sufleruoja apie augmeningas Santjago kalvas, ant kurių išsidėstęs miestas.
Nenuostabu, kad aplink šventovę ir jos viduje nuolatos zuja piligrimai ir tiesiog turistai, tačiau net ir pastariesiems, keliaujantiems ir lankantiems šį miestą dėl kitų paskatų, rodos, neišvengiamas bent menkiausias religinis išgyvenimas. Šventos vietos aurą sustiprina neatsiejami katedros atributai: du įspūdingi vargonai, Šv. Jokūbo kapas bei priešais jį priklaupę ar lotoso poza kojas surangę piligrimai ir, žinoma, šventų mišių kulminacija – didžiulis smilkytuvas (botafumeiro), kurį virvėmis virš aikčiojančių susirinkusiųjų galvų įsiūbuoja aštuoni vyrai. Smilkytuvui nusileidus žemyn pasigirsta garsūs plojimai. Sakoma, kad anksčiau šis bažnytinis reliktas ir jo „šokis“ palubėje buvo skirtas ne tikintiesiems sužavėti, o išblaškyti bažnyčioje tvyrantį piligrimų prakaito kvapą….
Nesunku nuspėti, kad senosios Santjago katedros, linksniuojamos greta Jeruzalės ir Romos šventovių, sukaupti lobynai ir archeologiniai radiniai verti dėmesio. Tai patvirtina katedros muziejus, kurio rodyklės nuveda per kelis aukštus. Vėsiose žemutinėse patalpose eksponuojami archeologiniai radiniai: lyg mozaika sudėliota rozetė, katedros statybai naudotos didžiulės „žnyplės“ akmeniniams luitams pakelti, o palypėjus aukščiau – Francisco Goyos kilimai, gausi bažnytinė biblioteka ir sidabrinis smilkytuvas, kuris, pasirodo, būtent muziejuje yra tikrasis – sidabrinis, o mišiose siūbuojantis virš galvų – kopija.
Gastronomija. Ranka pasiekiamas Atlanto vandenynas drėgną klimatą atperka sočiai ir skaniai prikimštais pilvais. Ilgai ieškome vienos seniausių tavernų mieste – „Juodojo katino“ („O Gato Negro“). Trinamės gatve aukštyn žemyn ieškodami užrašo, kol galiausiai, pakėlę akis, virš ryškiai žalių durų pastebime juodo katino figūrą. Jokio užrašo. O kam jis, kai taverna žinomiausia mieste.
Aštuonkojai, midijos, jūrų šukutės, moliuskai, kalmarai ir kitos gėrybės gula ant kiekvieno stalo. Padavėjas (kurį įtariu buvus baro šeimininku) šelmiškai mirkteli traukdamas vyno butelį. Tai jaunas Galisijos vynas Ribeira, idealiai tinkantis prie jūrų gėrybių. Ką gi. Vyriškis toliau žeria rekomendacijas – turime paragauti žaliųjų pipirų (pimientos de padron), auginamų Galisijoje. Su nepatiklumu akyse klausiu, ar jie aštrūs, o vikrusis padavėjas lyg juokais šypteli – vieni aštrūs, kiti ne – niekada nežinai, koks paklius. Užsisakome ir jų – apkepinti alyvuogių aliejuje ir apibarstyti rupia jūros druska pipirai kvepia išties gardžiai. Deja, pirmąjį kąsnį palydi ašaros, tačiau vėliau visa lėkštė ištuštinama jau nesusiverčiant stiklinės vandens.
Desertą galima suvalgyti ir gatvėje – prekeiviai mandagiai siūlo pasivaišinti pyragu, šokoladiniais saldainiais, triufeliais ar skrudintais migdolais. Būtų nuodėmė neparagauti Santjago pyrago (Tarta de Santiago) iš migdolų. Mažiau riebus ir taip pat gardus – Apaštalų pyragas (Tarta de apostoles), kurio sudėtis analogiška.
Sūrio mėgėjai taip pat liks nenusivylę. Iš Santjago kalvose besiganančių žalų karvių pieno vietiniai gyventojai spaudžia riebius, burnoje tirpstančius sūrius. Jei apsistosite pas vietinius, bemaž galite būti tikri, jog nors vienos rūšies sūrį paragausite per pusryčius. Lėkštėje galite rasti ir saldų sūrį iš obuolių. Pasistiprinus tokiomis vaišėmis nestebina, kad net ir 800 kilometrų (toks Šv. Jokūbo kelio ilgis) įveikę piligrimai pasiryžta sukarti dar vieną šimtą – iki Finisteros miestelio prie Atlanto vandenyno, kuris iki Amerikos atradimo buvo laikomas pasaulio pakraščiu.
Nakvynė. Priglausti galvą nakčiai galima ne tik įprastuose viešbučiuose, bet ir vienuolynuose ar jaukiuose kaimo nameliuose kelios dešimtys minučių už Santjago. Pasirinkti pastarąjį variantą pastūmėjo noras trumpam pabėgti iš miesto, kad ir nejudraus, ir pajusti ramaus ispaniško kaimo privalumus: tipišką Galisijos regiono maistą, vaizdingą peizažą pro langą ir visišką žadintuvo ignoravimą. Neapsirikome.
Apsistojome XVI a. namelyje, kuris, pasirodo, anksčiau buvo… tvartas. Noriai bendraujantis namo šeimininkas paaiškino, kad apsistojome ten, kur anksčiau buvo laikomos karvės. Gal jums ir nenuskambėjo viliojančiai, bet neapsigaukite – skoningai ir jaukiai renovuotuose kambariuose pasitinka ne viešbučio, o namų jaukumas ir laikui nepavaldi ramybė.
Šeimininkas, pamatęs nuostabą ir susižavėjimą mūsų veide, noriai papasakoja namo atitekimo šeimai istoriją ir kantriai atsako į pasipylusius klausimus. Štai svetainėje akį patraukia didelės medinės spintos durys. Pasirodo, anksčiau tokioje spintoje druskoje buvo laikomi maisto produktai: kumpiai ar žuvis. Kieme stovi dar vienas svetimšalei akiai nematytas objektas – maža medinė koplytėlė. Šeimininkas, išgirdęs mūsų versiją, šypsodamasis paaiškina, jog ši „koplytėlė“ skirta grūdams laikyti ir džiovinti, o iškeltas kryželis apsaugo derlių.
Nors šio subjektyviame pasakojime nesutilpo dar daug įdomių ir dėmesio vertų dalykų (pavyzdžiui, senasis Santjago universitetas ar Šv. Martyno vienuolynas), o dėstymo būdas kiek primena populiarųjį „valgyk, melskis, mylėk“ priesaką, tačiau nuvykę į Santjagą įsitikinsite, jog apeiti dėmesio vertus objektus, o ir įgyvendinti visas priesako dalis nesunku ir be instrukcijų. Savo miestu besididžiuojantys ispanai, išvargę, bet besišypsantys piligrimai ir kiti įvairių pasaulio tautų keliautojai Santjago de Kompostelos mieste pajunta bendrą dalyką – šiame skirtingus karalius, šventuosius ir nusidėjėlius mačiusiame mieste Šv. Jokūbo katedros laikrodis muša valandas, rodos, be jokių priekaištų už nenuveiktus darbus ar įvykdytas nuodėmes. Pasimėgaukite tuo.
