Infliacijai gerokai lenkiant vidutines indėlių palūkanas didžioji dalis taupančių lietuvių praranda pinigus
Nors taupymas ir gali išgelbėti Graikiją ar Ispaniją, vadovautis tokiu elgsenos modeliu paprastiems žmonėms yra žalinga ir reiškia pinigų praradimą. Jeigu šiandien nuspręstumėte pasidėti indėlį į vieną didesnių šalies bankų, tai per metus taip įdarbintas litas atneštų vos 1 centą pajamų.
Penki didžiausi Lietuvoje veikiantys bankai liepos pabaigoje už metų trukmės indėlį buvo pasirengę mokėti 0,9–1,2 proc. palūkanų. Tai reiškia, kad šios pinigų sumos vertė po metų būtų apie pusantro procento mažesnė, nes, naujausiais duomenimis, statistikai tikisi 2,7 proc. sieksiančios metinės infliacijos. Aišku, taupymui galima rinktis mažesnius bankus ar kredito unijas, o ten tikėtis 3–4,5 proc. metinių palūkanų, tačiau ir tai geriausiu atveju galima vadinti pinigų apsaugojimu nuo nuvertėjimo, o ne patenkinama grąža.
Ne ką į geresnę situaciją yra patekę ir kitų šalių gyventojai. Pavyzdžiui, 1 svaras sterlingų Jungtinės Karalystės banke per metus uždirbtų 2 pensus, 1 euras Vokietijos banke atneštų tik 1 euro centą grąžos, o 1 doleris JAV banke – vos 0,5 dolerio cento. Metinė infliacija minėtose šalyse šiuo metu siekia 2–4 proc., tad ką nors uždirbti iš santaupų tradiciškai jose taip pat nepavyks.
Infliacija su indėlių palūkanomis grumiasi pastaruosius dvejus metus ir šioms grumtynėms pabaigos kol kas nematyti. Lietuvoje indėlių palūkanų ir infliacijos akistata buvo užfiksuota ne taip seniai – 2007 m. Tuo metu nepalankią taupantiesiems situaciją lėmė ne itin mažos palūkanos, o sparčiai augančios kainos. Rekordinę infliaciją sukėlė perkaitusi ekonomika, bet ji labai sparčiai sutirpo, o 2008-ųjų gale prasidėjus finansų krizei, indėlių, kaip, beje, ir paskolų palūkanos šovė į viršų.
Tie, kas per patį ekonomikos piką atsispyrė visuotinio išlaidavimo pagundai ir turėjo susitaupę šiek tiek pinigų, be didelių pastangų 2009 m. pradžioje galėjo gauti 8, 9 ar net 10 proc. siekusią grąžą iš metų trukmės indėlio. Tiesa, auksiniai taupymo laikai truko labai neilgai, nes indėlių palūkanos pradėjo sparčiai trauktis nuo 2009 m. vidurio. Šį kartą neigiamą taupymo grąžą lemia kiti procesai negu ekonomikos piko laikotarpiu.
Ekonomikos skatinimas
Per 2008 m. JAV prasidėjusią ir po pasaulį išplitusią finansų krizę, po kurios ėjo ir pasaulinė ekonomikos recesija, centriniai bankai Vakarų šalyse ėmėsi beprecedenčio ekonomikos stimuliavimo į valstybių ekonomikas, įliedami milžiniškas pinigų sumas ir gerokai apkarpydami skolinimo palūkanas. Kai 2011 m. pradžioje pradėjo atrodyti, kad šis stimuliavimas davė rezultatą, metų viduryje paaštrėjo euro zonos šalių krizė, o Vakarų šalių ekonomikos vos nenugrimzdo į komos būseną.
Nuo to greičiausiai išgelbėjo vėl suaktyvėję centriniai bankai, pasitelkę jau įprastomis tapusias priemones – pinigų įliejimą į ekonomiką ir palūkanų mažinimą. Liepos pradžioje istoriškai drąsų žingsnį padarė Europos centrinis bankas (ECB), pirmą kartą bazines skolinimosi eurais palūkanas sumažinęs žemiau 1 proc. ribos – vos iki 0,75 proc. Be to, prognozuojama, kad tai gali būti ne riba ir rudenį ECB ryšis dar vienam palūkanų apkarpymui 25 baziniais punktais.
Centriniams bankams pradėjus įgyvendinti didžiulio masto ekonomikos stimuliavimą baimintasi, kad nepavyks suvaldyti infliacijos, bet iki šiol infliacija daugelyje šalių išlieka tarp 2–3 proc. ir grėsmės nekelia. Pastaruoju metu net imta nuogąstauti, ar nevertėtų infliacijos taikinį kilstelėti į aukštesnį lygį, t. y. dar drąsiau stimuliuoti ekonomiką pasitelkus monetarines priemones. O kol centrinių bankų palūkanos nėra lygios nuliui, tol visos priemonės dar neišnaudotos.
Kita vertus, pinigų kaina yra mažiausia per pastarąjį dešimtmetį. Pavyzdžiui, atmetus bankų taikomą maržą būstui pasiskolinti Lietuvoje dar niekada nebuvo taip pigu. Beje, šiuo metu būstui skolinasi net milijardieriai. Neseniai socialinio tinklo „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas paėmė 30 metų trukmės paskolą su 1,05 proc. kintančiomis metų palūkanomis būstui įsigyti. Tokios paskolos palūkanos yra mažesnės už oficialią infliaciją JAV.
Apie esamą situaciją pasiteiravus SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos, jis pastebėjo, kad minėtas dvi ekonomikos skatinimo priemones – mažų palūkanų normų ir pinigų „pumpavimo“ į ekonomiką – pasaulio centriniai bankai taikys dar ilgai. G. Nausėda pasiūlė prisiminti dar praėjusio amžiaus pradžioje amerikiečių ekonomisto Irvingi Fisherio, kurio idėjos vėl prisimintos per šią krizę, sudarytą monetarinę lygtį: pinigų kiekis, ekonomikoje padaugintas iš jų cirkuliavimo dažnio, prilygsta kainų lygiui, padaugintam iš piniginių operacijų skaičiaus.
Pasak banko ekonomisto, kintamųjų priklausomybė pagal minėtą lygtį rodo, kad jeigu pinigų kiekis auga, o infliacija nekyla, tai kažkas yra atsitikę pinigų apyvartos greičiui. Sulėtėjusi pinigų cirkuliacija eliminuoja jų kiekio didėjimą, tai neleidžia pasireikšti infliacijai. Kadangi pinigai pigūs, pagrindinė kliūtis jų cirkuliacijai yra verslo ir vartotojų pasitikėjimo trūkumas.
„Dabar centriniai bankai elgiasi neortodoksiškai, tokio pliūpsnio pinigų, palūkanų normos nukirpimo nėra buvę istorijoje. Kyla klausimas, kas atsitiks, kai pinigų cirkuliacija atsistatys, ar tas pinigų kiekis, kuris buvo paleistas, nesukurs infliacinio spaudimo? Kol kas tai nėra aktuali problema, galbūt taip gali atsitikti po 2–3 metų, bet centriniai bankai turi platų priemonių arsenalą, kurios tokiu atveju būtų pasitelktos pinigų pertekliui susiurbti“, – aiškino G. Nausėda.
Tiesa, kaip klostysis situacija, kai prireiks mažinti išleistą pinigų kiekį, galima tik spėlioti, nes dabartinė centrinių bankų politika turi tik istorinį antiprecedentą. Per Didžiąją depresiją, kuri savo mastu yra panašiausia į dabartinę ekonomikos recesiją, centriniai bankai elgėsi priešingai gerokai padidindami palūkanas ir apribodami skolinimą. Toks jų žingsnis iki šiol vertinamas kaip svarbi klaida, dėl kurios sunkmetis užsitęsė ilgiau, nors tuo metu taupantiesiems greičiausiai tai ir išėjo į naudą.
Nuostoliai – 400 mln. litų per metus
Šių metų viduryje šalies gyventojai bankuose laikė maždaug 25,6 mlrd. litų indėlių. Kaip pastebėjo SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė, terminuotasis indėlis tarp šalies gyventojų toliau išlieka populiariausia taupymo priemone. Vien per pirmą metų ketvirtį terminuotųjų indėlių suma padidėjo 801,5 mln. Lt, arba net 5 proc. Gana įspūdingai išaugusią indėlių sumą lėmė gyventojų perkeliami pinigai iš neterminuotųjų indėlių sąskaitų, pavyzdžiui, mokėjimo kortelių, į terminuotąsias.
Įdomu ir tai, kad po praėjusių metų lapkričio mėnesį įvykusio banko „Snoras“ bankroto daugiau indėlių pritraukė bankai, siūlantys mažesnes palūkanas. Remiantis SEB namų ūkių apžvalgos duomenimis, didžiausias palūkanas siūlančių Lietuvos bankų indėlių praėjus keliems mėnesiams po „Snoro“ griūties susitraukė 12 proc., o bankų, siūlančių mažesnes palūkanas, indėlių portfelis išaugo 18 proc. Tai reiškia, kad, rinkdamiesi net ir tokią saugią taupymo priemonę kaip indėlis, kuriam galioja valstybės draudimas, šalies gyventojai linkę papildomai apsidrausti savo pinigus dėdami į didesnį, nors ir mažesnes palūkanas siūlantį užsienio kapitalo banką.
Bet tai reiškia, kad taip taupydami šiandien žmonės nieko nesutaupo ir, kaip buvo minėta teksto pradžioje, pinigų vertės prieaugį indėlyje eliminuoja metinė infliacija. Įvertinus dabartinių indėlių palūkanų vidurkį ir prognozuojamą metinę infliaciją, šalies gyventojų santaupos indėlių sąskaitose per metus neteks apie 400 mln. litų savo vertės. Be to, egzistuoja visai reali tikimybė, kad skirtumas tarp palūkanų ir infliacijos iki šių metų galo dar labiau padidės, tad taupymo nuostoliai greičiausiai bus dar didesni.
Tad centriniams bankams ekonomikos gelbėjimo mechanizmus įjungus visu pajėgumu, tai savo kailiu junta taupantieji. Apskritai, tokie centriniai bankų veiksmai gali paskatinti žmones noriau leisti pinigus ir padidinti vartojimo apimtis. Taip vienu šūviu galima patiesti du zuikius – vienus paskatinti skolintis, o kitus – vartoti. Tačiau jei nesiskolinantieji iš esmės nieko nepraranda, tai taupančiųjų pinigų vertė krinta ir tokia politika pastarųjų atžvilgiu nėra teisinga arba net gali būti vertinama kaip nukreipta prieš juos.
Vis dėlto G. Nausėda šioje vietoje jokio sąmokslo įžvelgti nelinkęs ir situaciją apibūdina lakoniškai: „mišką kerti, skiedros lekia“. Anot jo, tikėtis, kad tokios tendencijos paskatins taupančiosios vidurinės klasės vartojimą, galima tokiose šalyse kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje, bet ne Lietuvoje, kur vidutinio namų ūkio pajamos yra net ir santykinai mažesnės, o pinigai taupomi juodai dienai, o ne todėl, kad jų nebūtų poreikio išleisti.
Aišku, pinigų vertės mažėjimas yra teorinis skaičiavimas, kuris trumpuoju laikotarpiu yra nejuntamas ir galioja ne visais atvejais. Kaip teisingai pastebėjo G. Nausėda, žmonių, kurie kiekvieną mėnesį įsigyja idealų vartojimo krepšelį, pagal kurį statistikai ir nustatinėja infliacijos rodiklį, greičiausiai nerasime. Pirmiausia, gali būti, kad žmogus, neturintis automobilio, neperkantis tam tikros grupės pabrangusių maisto produktų, o įsigyjantis drabužių per išpardavimus, iš tiesų susiduria su defliacija. Antra, kai kurie taupantieji neabejotinai turi tam tikrą tikslą, dėl kurio taupo, ir jis gali būti visiškai nesusijęs su infliacijos ar defliacijos tendencijomis. Todėl pinigų nuvertėjimo daugelis taupančiųjų greičiausiai nejaučia.
Dabartinė centrinių bankų politika turi tik istorinį antiprecedentą.
Saugių alternatyvų nėra
Vis dėlto šiandien norintiems ne tik apsaugoti savo santaupas, bet dar ir gauti iš jų apčiuopiamą grąžą tenka gerai pasukti galvą. Investicijų valdymo įmonės „Dovre Forvaltning“ portfelio valdytojas Rytis Simanaitis siūlė prisiminti vertės investavimo teorijos pradininko Benjamino Grahamo posakį, kad gauti patenkinamą grąžą yra lengviau, nei dauguma mano, o gauti didesnę nei vidutinę yra sunkiau, negu dauguma įsivaizduoja. Anot R. Simanaičio, šiais mažų palūkanų laikais gauti grąžą apskritai yra sunkiau, negu daugelis įsivaizduoja.
Pašnekovas trumpai primena, kad praeityje krizės dažniausiai neišplisdavo iš vieno regiono ribų, todėl, suprastėjus investicijų perspektyvoms viename jų, buvo galima pereiti į kitą. Šiandieniai ekonominiai ir finansiniai neramumai apima didžiąją pasaulio dalį ir daugumą turto klasių, todėl sprendimas pereiti į saugesnį regioną ar keisti investicijas mažai kuo padeda. Dėl jau analizuotų centrinių bankų veiksmų net santaupų laikymas pinigų forma nėra saugus ir neapsaugo nuo nuostolių.
„Tokioje aplinkoje tradicinis „pirk ir laikyk“ investavimas nėra toks patrauklus, nes koreliacijos akcijų rinkose yra aukštos, tai rodo, kad investuotojai yra linkę daugiau dėmesio skirti naujienoms apie krizę negu atskirų kompanijų įvykiams. Toks elgesys sukuria progų išrankiam investuotojui, o tinkamo momento pasirinkimas tampa aukso vertės“, – apie vieną kalbėjo R. Simanaitis. Pasak jo, vienintelis, šiuo metu optimistiškiau nuteikiantis dalykas tas, kad akcijų vertės nėra gąsdinančiai aukštos.
Kiek mažiau optimizmo, o tiksliau – jokio optimizmo rinkose nelinkęs įžvelgti žinomas šveicarų kilmės investuotojas Marcas Faberis, kuris prognozuoja neigiamą investicijų grąžą visam ateinančiam dešimtmečiui. Anot jo, dėl dabartinės ekonomikos situacijos pasaulyje, ypač dėl centrinių bankų veiksmų, investuojantieji artimiausią dešimtmetį turės rūpintis ne tuo, kaip gauti didesnę grąžą, o kaip kuo labiau sumažinti nuostolius ir išsaugoti tai, ką iki šiol sukaupė.
Šiandien norint gauti apčiuopiamesnę grąžą iš santaupų nėra lengva. Tradiciniai, saugūs taupymo ar investavimo būdai, tokie kaip indėliai ar patikimų šalių obligacijos, duoda grąžą, kuri neaplenkia infliacijos. Prognozuoti, kokia kryptimi judės pasaulio akcijų rinkos, sudėtinga, o dar sudėtingiau numatyti, ar jų kryptis bus ilgalaikė. Mat per pastarąjį dešimtmetį akcijų rinkų prieaugis buvo minimalus, nors patys svyravimai pakankamai reikšmingi. Tokioje aplinkoje neįgudusiam investuotojui tikimybė prarasti pinigus negu gauti grąžą yra kur kas didesnė. Tiesa, G. Nausėda pamini vieną turto klasę, kuri išliko atspari dabartinėms negandoms, – tai meno rinka. Pasak ekonomisto, vargu ar dėl to visi indėlininkai dabar puls pirkti paveikslus, tačiau tiems, kas iki šiol domėjosi ir vienaip ar kitaip užsiėmė investicijomis, tai galėtų būti svarstytina alternatyva.
