Duoti kiekvienam besimaudančiajam po gelbėjimosi ratą, pastatyti kiekviename paplūdimyje po gelbėtoją ar tiesiog išmokyti visus plaukti? Kovojant su jaunimo nedarbu, Lietuvoje visa energija sunaudojama tik dviem pirmosioms priemonėms.
Gelbėjimosi ratai – subsidijos jaunimą į darbą priimantiems darbdaviams – buvo dalijami pastaruosius dvejus metus, tai bus daroma dar metus. Ši priemonė leidžia nemokantiems plaukti bent jau pasipliuškenti vandenyje. O taip pliuškenantis galima ir pramokti plaukti.
Gelbėtojai budi ne tik jaunimo „paplūdimiuose“ – atleisti iš darbo žmonės gauna pašalpas. Kitaip tariant, nenuskęsta.
O labiausiai trūksta gero plaukimo trenerio, kurio kursą perėję jaunuoliai galėtų drąsiai pulti į vandenį be gelbėjimosi ratų. O jeigu paplūdimys būtų jau užimtas, patys susirastų naują vandens telkinį.
Naujos darbo vietos nesukuriamos
Vyriausybė didžiuojasi, kad jaunimo nedarbo mažinimo programos, kurių metu buvo subsidijuojama dalis darbo užmokesčio ar mokesčių „Sodrai“, per dvejus metus padėjo įdarbinti dešimtis tūkstančių jaunų žmonių. Subsidija labiausiai padėjo darbo ieškantiems vadybininkams, buhalteriams, inžinieriams, pardavėjams, virėjams bei apdailininkams.
Nuo 2010 m. liepos iki šių metų sausio pabaigos darbdaviai galėjo gauti subsidijas darbo užmokesčiui jauniems (iki 29 m.), pirmą kartą įsidarbinusiems žmonėms, taip pat buvo suteikiama galimybė gauti dalį subsidijų už darbuotojus, kuriems buvo padedama įgyti reikalingų įgūdžių. Programos metu buvo įdarbinta 3 170 asmenų, kvalifikaciją padėta įgyti 2 932 asmenims. Teigiama, kad vidutiniškai 82,5 proc. programoje dalyvavusių asmenų kol kas dar negrįžo į darbo biržą.
Kita programa, kurios metu darbdaviai galėjo mokėti mažiau „Sodros“ mokesčių (vietoj 31 proc. reikėjo mokėti 7,7 proc.), už pirmą kartą įsidarbinusius asmenis tęsiasi dvejus metus iki šių metų rugpjūčio 1 d. Vien 2011 m. pagal šią programą įdarbinta per 62 tūkst. asmenų. Pridėjus pusę 2010 m. ir šių metų pusmetį, bendras įdarbintųjų skaičius gali būti artimas 100 tūkst.
Skaičiai – įspūdingi. Tačiau neaišku, kokia dalis iš įdarbintųjų grįžo į darbo biržą. Taip pat neaišku, kiek vyresnių žmonių nebuvo įdarbinta, nes jų vietas užėmė jaunimas – subsidijos nepadėjo kurti naujų darbo vietų, jos tiesiog skatino įdarbinti jaunimą.
Tiesa, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija akcentuoja, kad pagrindinis paramos tikslas ir nebuvo darbo vietų kūrimas – ja buvo siekiama atvesti jauną žmogų į darbo rinką ir padėti jam įsitvirtinti.
Bandys ir toliau
Jaunimo įdarbinimo programos bus pratęstos, tačiau tik metams – tiek leidžia turimi ES struktūrinių fondų ištekliai.
Darbo teisės ekspertas ir Vilniaus universiteto (VU) docentas Tomas Davulis mano, kad tokios priemonės – trumparegės: „Jaunimo nedarbo problemą, jei kalbame apie subsidijas, reikėtų spręsti elementariomis visuotinėmis, ilgalaikėmis lengvatomis – tiesiog taikant mažesnius mokesčių tarifus dirbantiems studentams ar naujiems darbo rinkos dalyviams. Šiuo metu galiojančios subsidijos yra nepatogi, pernelyg biurokratiška procedūra, trunkanti tik ribotą laikotarpį. Reikėtų tęstinumo ir formuojamo požiūrio, kad jaunimo nedarbas – tikrai ne šių ar kitų metų problema.“
Skeptiškai šią priemonę vertina ir Arvydas Avulis, statybų bendrovės „Hanner“ vadovas: „Tokios dirbtinės priemonės pridėtinio produkto negeneruoja. Tiesa yra tokia – verslas nėra suinteresuotas priimti patirties neturinčių darbuotojų. Tokia dirbtinė priemonė kaip subsidijos taip pat neatperka sąnaudų – domėjomės ja, bandėme įdarbinti kelis žmones. Reikėtų tiesiog kurti darbo vietas, o ne į esamas bandyti įsiūlyti bedarbius.“
A.Avulis: „Tiesa yra tokia – verslas nėra suinteresuotas priimti patirties neturinčių darbuotojų“.
Tuo tarpu viešosios įstaigos „Versli Lietuva“ Verslumo departamento direktorius Dovydas Varkulevičius ragina vertinti esminius rezultatus – itin didelė dalis darbo neradusių jaunuolių buvo įtraukta į darbo rinką. „Tai tik šalutiniai rezultatai – sukurtos darbo vietos ar ne, sumokėtų mokesčių dydis ir panašiai. Svarbiausia, kad įmonės samdė darbuotojus, jiems suteikė įgūdžių, mokėjo dalį mokesčių. Taip jau skatinama ekonomika“, – tikino D. Varkulevičius.
Tačiau, anot teisininko T. Davulio, nuolatinė mokesčių lengvata leistų laisviau planuoti karjerą jauniems žmonėms ir laisviau darbuotojams samdyti jaunus žmones. Docentas taip pat mano, kad besimokantiems turėtų būti taikomi liberalesni darbo santykiai – reikėtų skatinti darbdavius įdarbinti studentus ne tik visai darbo dienai, tačiau ir kelioms valandoms kasdien. Tokią idėją palaiko ir Maksimas Milto, Lietuvos studentų sąjungos atstovas: „Vyriausybei teikėme pasiūlymą vietoj subsidijų taikyti tam tikro laikotarpio lengvatą darbdaviams, priėmusiems absolventus. Tai kur kas geresnis sprendimas – taip ž bus užtikrintas tęstinumas.“
Skirs 100 milijonų
Bent jau popieriuje planų kovoti su jaunimo nedarbu netrūksta. Premjero patarėjas Mykolas Majauskas išvardijo daugiau nei dešimtį programų ir priemonių, šiuo metu vykdomų ar ruošiamų vykdyti, kuriomis bus bandoma skatinti jaunimo verslumą. Tarp jų – parama universitetams, skatinantiems studentus kurti verslą, verslo pradžios turnyrai, franšizinio verslo plėtra, seminarai, mokymai, nemokamos konsultacijos.
Vyriausybė šiemet numatė, kad per dvejus metus jaunimo nedarbą turinčioms mažinti programoms turėtų būti skirta apie 100 mln. litų, didžioji jų dalis – 70 mln. litų – turėtų atitekti įvairioms verslumo skatinimo programoms.
Tokius planus kritikuoja VU docentas T. Davulis. Jo nuomone, ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimas, finansuojant įvairias žmogiškųjų išteklių programas, jau seniai neatrodo naudingas, tad ir šiuo atveju pinigai galėtų būti skirti tikslingai – verslą kuriantiems žmonėms, o ne siekiant tik pritraukti apie jį nieko nenutuokiančius jaunuolius.
Tačiau „Verslios Lietuvos“ atstovas D. Varkulevičius mano, kad tik kompleksinės priemonės padeda pasiekti geriausio rezultato ir nereikėtų kiekvienos jų efektyvumo vertinti atskirai – reikia tiek suteikti informaciją, tiek skirti paramą praktiniams įgūdžiams įgyti ir tik retam galima skirti finansinę paramą – dažnas dar neturi tinkamo pasiruošimo verslo pradžiai.
Šiuo atveju skeptišką požiūrį dėsto A. Avulis – anot jo, pinigų žmogiškiesiems ištekliams yra skiriama per daug: „Neseniai mane nustebino skaičius – 1 mlrd. litų iš ES fondų per 2007–2013 m. buvo skiriama įvairiems mokymams, seminarams. O kiek darbo vietų buvo galima sukurti esant tokiai sumai? Ir kiek jų pavyko sukurti?“
