NATO Velso susitikime priimti sprendimai sustiprinti Aljanso pajėgumus, kurie patvirtintų tinkamą pasirengimą reaguoti į Rusijos keliamas provokacijas. NATO jūrinio komponento vadavietės vadas Jungtinės Karalystės karališkojo laivyno viceadmirolas Peteris Derekas Hudsonas įsitikinęs, kad Aljansas gali deramai atgrasyti. Apie tai su viceadmirolu kalbėjosi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.
Kas karine tema svarbiausia nutarta NATO viršūnių susitikime?
– Nesileidžiant į technines karines detales, esminis valstybių vadovų pranešimas yra tai, kad pasikeitusioje strateginėje aplinkoje, kai matome Rusijos veiksmus ne tik Ukrainoje, bet ir kitur šalia NATO sienų, turime parodyti esantys gerai pasirengę dislokuoti pajėgas ir reaguoti į iššūkius. Aljanso vadovai sutarė, kad senoji struktūra, nors ir nebloga, nelabai lanksti ar greita norint tinkamai reaguoti į grėsmes.
Lietuvoje dar anksčiau šiais metais, kai kilo įtampa, mielai būtumėte priėmę papildomas NATO garantijas, kurios būtų sustiprinusios jūsų pasitikėjimą. Tačiau esanti struktūra to neleido padaryti. Velse nuspręsta sukurti pajėgas, visų pirma, sausumos, kurios būtų itin aukšto parengties lygio ir pasiruošusios imtis veiksmų per keletą dienų, valandų, o ne mėnesių, ir kurioms įsakymus galėtų duoti vyriausiasis jungtinių pajėgų vadas Europoje. Aljanso šalių vadovai nurodė kryptis, kuriomis reikia veikti, ir vyriausias jungtinių pajėgų vadas Europoje parengs detalesnius planus. Kaip tik čia, Vilniuje, bus pirmasis jo pranešimas apie šį procesą NATO vadaviečių vadovams. Tikiuosi, kad kitų metų pirmoje pusėje gynybos ministrai patvirtins detalizuotus planus ir bus galima jais remtis. Laiko nedaug, turime kuo greičiau judėti į priekį.
JAV prezidentas Barackas Obama per vizitą Taline užsiminė apie galimybes Estijoje įkurti karinio laivyno bazę. Kokio jūs tikėtumėtės NATO laivyno aktyvaus buvimo Baltijos jūroje?
– Reikia šiek tiek atskirti karinių jūrų ir sausumos ar oro pajėgų poreikius. NATO karinės jūrų pajėgos valdomos iš mano vadavietės Jungtinėje Karalystėje, aš perduodu nurodymus regioniniams vadams. Štai dabar Lietuva vadovauja vienai iš keturių mano karinio laivyno grupių. Mes naudojamės NATO sąjungininkų uostais, kad ir kur jie būtų: Klaipėdoje, Rygoje ar Taline. Todėl žvelgdamas iš karinio jūrų laivyno perspektyvos jaučiuosi ganėtinai komfortiškai, tereikia užtikrinti, kad esama uostų infrastruktūra leistų priimti Aljanso laivus.
Tai kiek kitaip nei kalbant apie sausumos ar oro pajėgas, nes joms reikia papildomos infrastruktūros. Privalu užtikrinti, kad būtų tinkamos galimybės priimti greitojo reagavimo pajėgas – tam galbūt reikia ir papildomų pastangų.
Visų pirma, būtina garantuoti, kad Baltijos jūroje turėtume stiprias nuolatinės parengties jūrų pajėgas, kurios turėtų tinkamus mininius pajėgumus. Nenorime, kad būtų užblokuotos komunikacijų linijos Baltijos jūroje. Tai pasiųstų signalą, kad mes vieningi, pajėgūs užtikrinti savo jūrų erdvės saugumą ir kad esant reikalui galėtų prisijungti karinės fregatos, eskadriniai minininkai.
NATO lyderiai patvirtino sustiprinsią nuolatines karines jūrų pajėgas, siekdami greičiau reaguoti ir atlikti įvairias konvencines jūrų operacijas. Tai susiję su naujomis Rusijos keliamomis grėsmėmis?
– Yra du šio pareiškimo komponentai. Kovo mėnesį smarkiai išaugus įtampai įvertinome NATO nuolatinių karinių jūrų pajėgų parengtį ir viena grupė nebuvo suformuota, jai nebuvo vadovaujama. Tai buvo Nuolatinės parengties mininių laivų 1-os grupės junginys, kuris paprastai veikia Baltijos ir Šiaurės jūrose. Todėl performavome šią karinių jūrų laivų grupę, joje dalyvauja ir Lietuvos laivai. Tačiau neturėtume grįžti žingsniu atgal. Bendrauju su Aljanso valstybėmis, kad jos neleistų tokiai situacijai pasikartoti.
Lengviausias būdas atkurti santykius – atitraukti Rusijos pajėgas ir sugrąžinti Ukrainos teritorinį integralumą. Pamatysime, kaip seksis. Tačiau kamuolys yra Rusijos, o ne NATO rankose.
Antra, ar mes esame tikri, kad šių grupių, junginių galimybės pakankamos tinkamai reaguoti į potencialias grėsmes? Gali būti, kad ne visai taip. Daugelis NATO šalių laivynų transformuoti, modernizuoti ir mums reikia būti tikriems, kad mūsų nuolatinės parengties grupės būtų pasirengusios įvykdyti keliamas užduotis. Ar mums būtina įtraukti povandeninius laivus? Ar reikia daugiau fregatų, mininių laivų? Velse nurodytos kryptys, kad turime atlikti šiuos namų darbus ir Aljanso narėms rekomenduoti, kaip jos gali geriau prisitaikyti prie kintančios situacijos.
Žodis „atgrasyti“ dažnas NATO viršūnių susitikimo deklaracijoje. Tai primena Šaltojo karo retoriką. Galbūt kai kurie Šaltojo karo laikų Aljanso planai vėl bus ištraukti iš stalčių?
– Atgrasymas yra įdomi koncepcija. Akademiniame pasaulyje apie tai galima diskutuoti ilgai. Tačiau paprastai tariant, tai galimybės išdėstyti tinkamai parengtas, aprūpintas, pasiruošusias efektyviai veikti pajėgas – jei ketini imtis veiksmų, žinai, kad padariniai bus triuškinantys. Kaip NATO gali tai užtikrinti? Ką ir kalbėti apie branduolinį atgrasymą. Konvencinio atgrasymo užtikrinimas apima reguliarias, kompleksines, tinkamai integruotas daugianacionalines pajėgas, kurios nuolat modernizuojamos. Tai siunčia labai aiškią žinią, kad NATO gali atlikti visą spektrą veiksmų, jei tik to prireiktų. Todėl Velse dažnai kalbėta apie kolektyvinę gynybą, nes tai reiškia, kad mes esame kartu ir, jei tik būtų užpulta viena narė, atsakytume kaip 28 valstybių grupė. Tai stiprus ir sveikintinas atšviežinimas tos žinios, kurią NATO skelbia jau bemaž 65 metus.
Tačiau ar to užtenka Rusijai atgrasyti?
– Atgrasymo efektyvumas visada atsispindi to asmens akyse, prieš kurį imiesi veiksmų. Iš NATO žingsnių galime pamatyti įsipareigojimą būti labiau pasirengusiems dislokuoti pajėgas. Mūsų politikų ryžtas laikytis šių susitarimų irgi yra svarbus atgrasymo elementas. Jei prisimintume Velso susitikimą iš šono, turėtume patikėti, kad tai iš tikrųjų stiprus ir aiškus pranešimas.
Žvelgiant iš karinės perspektyvos, kaip svarbu Rusijai įsigyti du „Mistral“ klasės laivus iš Prancūzijos?
– Jei Rusija nemanytų, kad jai jų reikia, tikriausiai nebūtų užsakiusi. Kiekvienas modernus laivynas nuolat vertina savo galimybes ir modernizavimo poreikius, ko reikia savo saugumui užtikrinti. Maskva taip pat perėjo šį procesą prieš 7–8 metus ir tuomet nusprendė, kad tokių pajėgumų jai reikėtų. Jei šie laivai apskritai kada nors bus įtraukti į Rusijos laivyną, NATO į tai atsižvelgs ir atitinkamai reaguos. Prancūzijos prezidentas François Hollande’as pranešė, kad kol kas dabartinėmis aplinkybėmis negali pristatyti laivo. Kaip bus toliau – pažiūrėsime. Tačiau tai Prancūzijos sprendimas, ne Aljanso. Kita vertus, tai nėra koks nors unikalus Rusijos laivyno žingsnis. Maskva nusprendė įsigyti šiuos laivus iš Prancūzijos, tačiau daug šalių panašaus tipo laivais apsirūpina pačios. Jie nėra išskirtiniai, unikalūs, gana daug valstybių turi panašių.
Ar dabartinė įtampa tarp NATO ir Rusijos užtruks ilgai? Ar tai gali vėl paskatinti karines varžybas?
– Viskas priklauso nuo Rusijos. Tai ji neteisėtai aneksavo dalį suverenios valstybės teritorijos. Rusija įsitraukė į brutalų konfliktą Ukrainoje, tiekia ginklus ir kitas priemones, o tai tik didina įtampą. Kaip ES pasakė ir NATO lyderiai pakartojo, būtent Rusija yra valstybė, nuo kurios priklauso, ar galima grįžti prie normalių santykių. Tai pakartota ir Velso viršūnių susitikime, kad lengviausias būdas atkurti santykius – atitraukti Rusijos pajėgas ir sugrąžinti Ukrainos teritorinį integralumą. Pamatysime, kaip seksis. Tačiau kamuolys yra Rusijos, o ne NATO rankose.
