Pasakyti, kuris būdas – Lietuvos ar Latvijos – kapanotis iš finansų duobės buvo geresnis, dar anksti. Bet aišku tai, kad pasirinkimo laisvę turėjo ne abi.
Latviai 2008 m. pabaigoje kreipėsi į Tarptautinį valiutos fondą (TVF) dėl paskolos ir jis ketveriems metams suteikė 600 mln. eurų už 2,23 proc. metinių palūkanų.
Su finansinių išteklių trūkumu susidūrusi Lietuvos Vyriausybė nusprendė likti savarankiška ir 2009 m. pradžioje tarptautinėse finansų rinkose išplatino penkerių metų 500 mln. euroobligacijų emisiją. Palūkanos buvo įspūdingo dydžio ir siekė 9,375 proc. per metus.
Toks metinių palūkanų skirtumas nulėmė, kad Latvija paskolos grąžinimo laikotarpiu iš viso turėjo sumokėti 53 mln. eurų palūkanų. Lietuva iki minėtosios obligacijų emisijos išpirkimo 2014 m. viduryje dienos palūkanoms bus atseikėjusi apie 234 mln. eurų. Maždaug penkis kartus brangiau kainuojanti paskola iškėlė klausimą, į kurį pateikti tvirtą atsakymą vis dar nelengva.
Akivaizdu, kad TVF paskola būtų buvusi gerokai pigesnė. Vis dėlto tokiomis aukštomis palūkanomis Lietuva skolinosi tik kartą, kita obligacijų emisija JAV doleriais buvo išplatinta už maždaug 7 proc., dar kita – už 5 proc. metinių palūkanų, o pastaruosius dvejus metus šalis galėjo skolintis neperžengdama 2–3 proc. ribos.
Šiuo metu apie 38 proc. BVP siekiantis Lietuvos skolos santykis ateityje neturėtų keistis. 36 proc. sudarantis Latvijos valstybės skolos ir BVP santykis taip pat stabilus. Todėl pradinių skolinimosi kainų skirtumai didelės įtakos bendrai valstybės skolai nepadarė.
Pagrindinis argumentas prieš TVF pagalbą buvo tai, kad esą fondo atstovai būtų nustatę kur kas griežtesnius reikalavimus, kaip sumažinti viešąsias išlaidas. Tai kur kas skaudžiau būtų paveikę gyventojus, sulėtinę šalies ekonomikos atsigavimą.
Kaimynai iš tiesų griebėsi griežtesnių taupymo priemonių ir jos galbūt padidino šalies nuosmukį, šiek tiek atitolino ekonomikos atsigavimą. Be to, vienam gyventojui tenkanti BVP dalis Latvijoje vis dar išlieka mažesnė negu Lietuvoje, nors kaimynai pagal šį rodiklį buvo mus aplenkę 2007-aisiais (žr. grafikus). Kaip praėjusių metų vasarą viešėdama Rygoje kalbėjo TVF vadovė Christine Lagarde, programą sudarė ir jos tikslus nustatė patys latviai, o fondo vaidmuo buvo tiesiog suteikti finansinę pagalbą. Įdomu tai, kad kai praėjusių metų pabaigoje Latvijos gyventojai paskelbė anksčiau laiko ketiną grąžinti paskolą, TVF atstovams išsprūdo frazė, esą taupydami žmonės galėjo persistengti. O Lietuvoje vyravęs fondo kaip bejausmių funkcionierių vaizdavimas nebuvo pagrįstas.
Be pagrindo buvo ir devalvacijos baimė. Per pastarąją krizę nė vienai ES šaliai, kuriai TVF suteikė pagalbą, jis neliepė devalvuoti savo valiutos. Iš tiesų pastaraisiais metais TVF kaip tik pasisakė prieš konkurencingumo atkūrimą per valiutos devalvaciją.
Per daug uolus latvių taupymas bent vienu atžvilgiu gali išeiti ir į naudą. Praėjusiais metais sugebėję pasiekti 1,5 proc. biudžeto deficitą, latviai šį pavasarį kreipsis dėl prašymo įsivesti eurą ir prie šios valiutos sąjungos tikriausiai prisijungs nuo kitų metų. Lietuvoje biudžeto deficitas praėjusiais metais greičiausiai nesmarkiai viršijo 3 proc., tad mūsų šalis tokį prašymą anksčiausiai galės pateikti tik kitais metais, o priimta į euro zoną – nuo 2015-ųjų.
Buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, skaičiusi pranešimą IQ ir „The Economist“ leidiniui „Pasaulis 2013“ skirtoje konferencijoje, taikliai pabrėžė, kad kalbėti apie Latvijos ir Lietuvos pasirinkimą ne visai korektiška, nes pirmoji jo 2008-ųjų pabaigoje paprasčiausiai neturėjo – tarptautinės finansų rinkos tuo metu šiai šaliai buvo užsivėrusios.
