Turbūt ne vienas į Panevėžio centrinį turgų užsukantis panevėžietis pastebėjo greta jo praeiviams muzikinę šventę kuriančius du vyrukus su saksofonais. Vienas jų – 31-erių Danielius Laureckas, kitas – jo sūnėnas Kristupas.
Net ir savais reikalais skubantieji bent trumpam stabtelti pasiklausyti užburiančių saksofono garsų.
Muzikantų talento privilioti praeiviai neįtaria, kad saksofoną Danieliaus Laurecko rankose dažnai pakeičia riedlentė. O tarp muzikos užsakymų, treniruočių ant lentos ir varžybų panevėžiečiui dar tenka rasti laiko ūkiui bei nuosavo namo statyboms.
Iš pirmo žvilgsnio šios veiklos atrodo iš visiškai skirtingų pasaulių: muzika reikalauja klausos, ritmo ir susikaupimo, o riedlentė – drąsos, fizinės ištvermės ir šiek tiek pramuštgalviškumo. Tačiau Danieliui jos abi tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.
Nors riedlentė iš jo vienu metu buvo dingusi net dešimtmečiai metų, sugrįžusi greitai priminė, ko visą tą laiką trūko.
„Muzikantas esu ilgesnį laiką, bet nematau savęs ir be riedlenčių sporto“, – prisipažįsta vienintelis mieste riedlenčių sporto treneris ir Panevėžio riedlentininkų bendruomenės vedlys.
Muzika – iš kartos į kartą
Pagrindinis D. Laurecko užsiėmimas vis dėlto yra muzika. Saksofonu jis groja nuo vaikystės, o į muzikinius užsakymus kartu su tėčiu ir broliu skubėjo dar būdamas paauglys.
„Tėvai muzikantai, taip pas mane ir atėjo muzika“, – šypsosi Danielius.
Tad ir Muzikos mokyklą panevėžietis pradėjo lankyti vos šešerių – anksčiau nei įprasta. Tiesa, pirmieji metai joje didelių vilčių neteikė.
Mokytis D. Laureckui nelabai patiko, bet tėvai ragino ir vertė. Šiandien jis už tai jiems labai dėkingas.
„Pirmiausia mokiausi groti pianinu, – vardija Danielius. – Vėliau baigiau akordeono specialybę Muzikos mokykloje, tada – birbynę…“
Tačiau nė vienas šių instrumentų taip ir neprilipo. Lūžis įvyko tik tuomet, kai į vaikinuko rankas pateko saksofonas. Ir už tai jis taip pat sako turintis dėkoti šeimai.
D. Laurecko brolis – pedagogas, Muzikos mokykloje moko groti šiuo instrumentu, todėl būtent jis tapo ir pirmuoju mokytoju.
Pralaužti ledus
Pirmoji pažintis su saksofonu retai būna lengva. Žmogui, niekada nebandžiusiam išpūsti juo garso, pradžia gali tapti tikru išbandymu.
Anot D. Laurecko, reikia ne tik perprasti pūtimo specifiką, bet ir pajusti instrumento charakterį.
Šiame etape jam neįkainojamu turtu tapo ankstesnė muzikinė patirtis.
Rankos jau pažinojo pianino ir akordeono klavišus, o plaučiai bei lūpos buvo užgrūdinti grojant birbyne – dar vienu pučiamuoju instrumentu, tapusiu tiltu į saksofono pažinimo pasaulį.
Toks bagažas, ko gero, padėjo įžiebti ir meilės muzikai kibirkštį.
Prasidėjo tikrosios kūrybinės paieškos: interneto platybėse Danielius pats ieškodavo pianino natų, kurias pats pritaikydavo ir „išversdavo“ saksofonui.
Draugystė su saksofonu pamažu stiprėjo, o aštuoniolikos, vos baigęs mokyklą, Danielius pradėjo ir savarankiškai groti pagal užsakymus.
panevėžiečiui. Asmeninio archyvo nuotrauka
Dėdės ir sūnėno duetas
Šiandien panevėžiečio muzikinėje darbotvarkėje – gimtadieniai, vestuvės, krikštynos, įmonių vakarėliai, įvairios šventės ir renginiai.
Dažniausiai D. Laureckas pasirodo vienas, tačiau prieš dvejus metus atsirado žmogus, su kuriuo muzikuoti tapo ypač įdomu – 14-metis sūnėnas Kristupas. Būsimas Vytauto Mikalausko menų gimnazijos auklėtinis.
Mintis kada nors groti kartu giminaičiams kilo, kai Kristupas taip pat pradėjo mokytis saksofono paslapčių. Ilgainiui ji virto melodingu duetu.
„Aš groju altu, sūnėnas – tenoru. Du balsai – iš karto dar gražiau skamba“, – šypsosi Danielius.
D. Laureckui ne tik smagu groti kartu su sūnėnu – jis pats Kristupui rašo natas, sudėlioja antrąją saksofono partiją. Kartais užtenka vos kelių garsų, kad dviejų instrumentų skambesys taptų kitoks.
Repertuaras dažniausiai priklauso nuo to, kas patinka abiem. Daugiausia jame skamba popmuzika, lietuviški kūriniai. Šventėse, žinoma, tenka prisitaikyti prie užsakovo skonio.
Vieni privalumai
Dėdės ir sūnėno dueto muzikalumą panevėžiečiai ne kartą galėjo įvertinti gyvai – jiedu yra groję per krepšinio rungtynes „Kalnapilio“ arenoje, kone kiekvieną savaitgalį linksmina praeivius greta Panevėžio centrinio turgaus įėjimo.
Muzikavimas gatvėje, D. Laurecko manymu, – dar viena svarbi jo muzikinio kelio dalis.
„Gal kažkam atrodo keista, kad muzikantas groja gatvėje, gal tai atrodo lyg elgetavimas, bet aš matau tame naudą, – tvirtina vyras. – Visų pirma, tai lyg repeticija. Gatvėje, jeigu suklysi grodamas naują kūrinį, niekam tai nebus per daug įdomu.“
„Nors, aišku, vis tiek stengiesi neklysti“, – skuba pridurti.
Antra priežastis – matomumas.
Pasak Danieliaus, maždaug pusė užsakymų ateina iš žmonių, kurie muzikantą pirmiausia pamato grojantį viešojoje erdvėje. Šalia padėtos vizitinės kortelės taip pat atlieka savo darbą.
„O trečia priežastis – gera energija ir tai, kad šitaip galime ir prisidurti“, – šypsosi saksofonininkas.
Nuo daugiabučio kiemo iki riedlenčių parko
Greta meniško muzikinio pasaulio panevėžiečio gyvenime visada buvo ir kitas. Kur kas triukšmingesnis, greitesnis, ekstremalesnis ir gerokai labiau nenuspėjamas – riedlenčių sportas.
Važinėti riedlente Danielius pradėjo trylikos. Daugiabučio kiemas, jokio trenerio ar specialaus pasiruošimo. Apie riedlenčių parką Panevėžyje anuomet dar buvo galima tik pasvajoti.
Triukų paauglys mokėsi savarankiškai tiesiog iš interneto ar kritimas po kritimo.
„Su draugais pradėjome važinėti kiemuose, prie daugiabučių. Tiesiog susiradę lygesnį asfaltą, bandydavome apsukti riedlentę“, – prisimena D. Laureckas.
Kai atsirado riedlenčių parkas, viskas dar labiau įsibėgėjo.
„Kažkoks magiškas tas sportas… Man tai tarsi galvos išvalymas. Tie, kas važinėja ilgesnį laiką, supras. Kas nevažinėja, nelabai supras, nes atrodo kosmosas.“
D. Laureckas
Anuomet miestas galėjo pasigirti gana gausia riedlentininkų bendruomene – jų buvo net kelios dešimtys. Danielius sako, jog tai buvo labai geri laikai Panevėžio riedlenčių entuziastams.
Tačiau bėgantis laikas padarė savo: visi užaugo, išsibarstė kas sau.
Iš senosios ekstremalų kompanijos dar liko keli pažįstami. Nors gyvena skirtinguose miestuose ar net šalyse, grįžę į Panevėžį visuomet susitinka.
Dabar toks tempas, kuriuo kadaise gyveno, anot Danieliaus, jau sunkiai įsivaizduojamas.
„Iki aštuoniolikos riedlente važinėjau labai intensyviai nuo ryto iki vakaro. Buvome tikrai užsidegę! Jeigu laisva diena, dešimtą ryto atsikeliame ir dešimtą vakaro grįžtame namo“, – pasakoja pašnekovas.
Net maistas jaunuoliams nebuvo didžiausias prioritetas.
„Pavalgydavom kokios net nevirtos makaronų sriubytės iš pakelio ir varom toliau“, – juokiasi D. Laureckas.
Tačiau sulaukęs aštuoniolikos pradėjo galvoti praktiškai – iš riedlenčių sporto daug neuždirbs. Tad beveik dešimčiai metų riedlentę padėjo į šalį.
Į trenerius – keturiais ratukais
Riedlentė į Danieliaus gyvenimą sugrįžo su trenksmu.
Prieš trejus metus geras jo bičiulis, Panevėžyje puikiai žinomas tatuiruočių meistras Žydrūnas Vainauskas paprašė pamokyti jį ir sūnų važinėti.
Nuo šio nekalto prašymo viskas ir įsisuko iš naujo.
„Labai spontaniškai tai įvyko, – svarsto D. Laureckas. – Pasiūlė. Sutikau. Ir tada pats vėl užsikabinau ir pradėjau važinėti.“
„Atrodo, visus tuos dešimt metų, kai nevažiavau, kažko trūko. O dabar viduje superjausmas“, – sako vyras.
Šiandien Danielius ne tik vėl „įdarbino“ riedlentę, bet ir moko kitus, organizuoja bendraminčių varžybas, pats jose dalyvauja.
Mokinių, norinčių išmokti sklęsti ant lentos, ratas plečiasi. D. Laureckas – vienintelis riedlenčių sporto treneris Panevėžyje.
Panevėžiečiui teko galimybė pasisemti žinių iš tarptautinės riedlentininkų bendruomenės. Jis buvo pakviestas į pirmą kartą Lietuvoje surengtus tarptautinius olimpinius kursus Vilniuje, subūrusius vos 10–15 atrinktų trenerių. Panevėžiui atstovavo vienintelis D. Laureckas.
Keturias dienas vykusiuose mokymuose treneriai gilinosi į tai, kaip tinkamai dirbti su sportininkais. Danielius neslepia, kad ši patirtis jam padarė didelį įspūdį ir tapo puikia proga pačiam pasimokyti iš geriausiųjų.
Riedlentininkų bendruomenė bunda
Anot D. Laurecko, mokyti riedlentės valdymo paslapčių vaikus išties įdomu, net jei nėra paprasta.
„Labai priklauso nuo vaiko – yra visokių mokinukų. Vieni pasiutę, greitai susinervina ir meta riedlentę į šoną, kiti ramesni“, – pažymi treneris.
Visgi, anot Danieliaus, jo darbas – ne tik parodyti, kaip atlikti vieną ar kitą triuką ant lentos. Kartais reikia tiesiog būti šalia ir padrąsinti.
„Tada duodu ranką ir bandome kartu, kad vaikas jaustųsi saugiau“, – pasakoja pašnekovas.
Prieš kokius penkerius šešerius metus riedlentininkų Panevėžyje, anot D. Laurecko, beveik nebuvo. Dabar jaunimas laisvalaikiu vėl renkasi riedlentę. Daugiausia – 17–19 metų jaunuoliai. Jie važinėja kartu, dalyvauja varžybose kituose miestuose.
Kai kurie lipa ant lentos beveik kasdien.
Jie Danieliui primena save patį prieš beveik du dešimtmečius.
Dabar pats tiek laiko riedlentei skirti nebegali. Šiais metais jo gyvenime atsirado dar daugiau reikalų – ūkininkavimas ir namo statybos. Todėl ant riedlentės užlipa maždaug kartą ar du per savaitę.
„Kaip suaugusiam žmogui, manau, vis tiek gana dažnai“, – šypteli.
Pareikalavo savo kainos
Sugrįžimas į aktyvų sportą D. Laureckui nebuvo labai lengvas. Dešimties metų pertrauka greitai priminė apie save traumomis – jų patyrė net tris per tiek pat metų.
Kai paauglystėje plyšo dešinės čiurnos raištis, Danieliui teko gydytis kone keturis mėnesius. Pasveikęs dar metus važinėjo, tada sportą ir metė.
Sugrįžus po dešimtmečio, pirmiausia skilo dešinė pėda. Ši trauma, pasak Danieliaus, nebuvo labai baisi – sugijo per porą mėnesių. Bet vėliau teko susidurti su gerokai rimtesne bėda, kai vėl susižeidė čiurną. Tą pačią, kuri jau buvo nukentėjusi paauglystėje.
Šį kartą plyšo ne vienas raištis, o trys. Vienas iš jų nutrūko visiškai.
„Pusę metų buvau iškritęs iš gyvenimo, – prisimena ekstremalas. – Net normaliai vaikščioti negalėjau. Bet sugijau ir vėl ant riedlentės šokau.“
Trečioji nesėkmė Danieliaus laukė pernai Lietuvos riedlenčių čempionate Vilniuje. Darant triuką ant rankų plyšo kairės rankos tricepso sausgyslė. Atsigavimas vėl užtruko apie keturis mėnesius.
Atrodytų, tokia negailestinga traumų statistika turėtų priversti nors šiek tiek stabtelėti. Tačiau Danielius purto galvą.
„Atrodo, visus tuos dešimt metų, kai nevažiavau, kažko trūko. O dabar viduje superjausmas.“
D. Laureckas
Jis pripažįsta, kad žmogui iš šalies riedlenčių sportas gali atrodyti sunkiai suvokiamas ir per daug pavojingas, bet jam tai – gyvenimo variklis.
„Kažkoks magiškas tas sportas… Man tai tarsi galvos išvalymas. Tie, kas važinėja ilgesnį laiką, supras. Kas nevažinėja, nelabai supras, nes atrodo kosmosas“, – juokiasi D. Laureckas.
Anot jo, naivu tikėtis, kad sudėtingų triukų išmoksi per vieną dieną – užlipęs ant riedlentės iškart ore nesivartysi. Tam reikia daug laiko, praktikos ir kantrybės.
Jo paties pradžia buvo tokia pati – daug bandymų, stebėjimo ir mokymosi.
Tačiau net ir išmokus visus pagrindus, kiekvienas triukas reikalauja susikaupimo. Tuo metu pasaulis tarsi susiaurėja iki vieno judesio, vieno bandymo, vieno šuolio – galvoje lieka tik riedlentė.
„Darydamas triuką turi galvoti tik apie jį. Jeigu negalvosi, kaip jį atlikti, galvoje bus kažkas kita, didelė tikimybė, kad griūsi, susižeisi. Turi susikaupti, tuo metu pamiršti viską pasaulyje“, – pabrėžia riedlentininkas.
Varžybos gimė iš draugystės
Nuo tatuiruočių meistro Ž. Vainausko prasidėjo ne tik Danieliaus kaip trenerio istorija. Kartu gimė ir idėja Panevėžyje rengti riedlenčių varžybas bei burti bendraminčius.
Šiemet jos organizuojamos jau trečius metus. Rugsėjo 12-ąją visos Lietuvos ekstremalaus sporto mylėtojai rinksis Velžio gimnazijos riedlenčių parke, kur išbandys jėgas, demonstruos įspūdingus triukus su riedlente ir leis pajusti tikrą gatvės ritmą.
„Pernai susirinko apie 30 dalyvių. Šiemet tikimės dar daugiau. Į Panevėžį turėtų atvykti Lietuvos riedlenčių federacijos atstovai, anksčiau to nebūdavo“, – džiaugiasi D. Laureckas.
Pats organizatorius taip pat stoja ant riedlentės ir dalyvauja varžybose.
„Jeigu laimėčiau, aišku, perleisčiau kitam savo vietą, – tikina. – Mano tikslas nėra pergalė. Tikrai ne dėl to dalyvauju – tiesiog dėl smagumo. Kol jėgos leidžia, noriu dar pavažinėti.“
Svajonių erdvė
Atrodytų, veiklų panevėžiečiui jau ir taip pakanka, tačiau jų sąrašas vis pildosi naujais punktais.
Šiemet prie muzikos, riedlenčių ir trenerio darbo Danieliaus gyvenime, kaip minėta, prisidėjo dar ir ūkininkavimas.
Jiedu su sužadėtine Egle pradėjo auginti daržoves ir galbūt jau visai netrukus derliumi lepins panevėžiečius.
Pora jau kuria bendrus namus – savo rankomis stato namą.
„Eglės tėtis statybininkas, todėl daug ką darome patys. Pinigų sutaupome, bet laiko tikrai užima“, – pripažįsta Danielius.
Tad kalendoriuje tenka labai tiksliai dėlioti dienas.
Vyras sako anksčiau gyvenime planuodavęs gerokai mažiau ir palikdavęs vietos spontaniškumui.
„Su metais ateina tas planavimas ir žiūrėjimas į priekį“, – šypsosi D. Laureckas.
Nors veiklų apstu, o laiko, kaip prisipažino Danielius, trūksta, dar yra dalykų, kuriuos jis norėtų išbandyti.
Vienas jų – sujungti dvi muzikines patirtis.
Paauglystėje panevėžietis lankė didžėjavimo kursus, dabar norėtų šią patirtį susieti su saksofonu.
Kita svajonė, žinoma, susijusi su riedlentėmis.
D. Laureckas viliasi, kad Panevėžyje atsiras vieta, kur ekstremalaus sporto gerbėjams būtų galima važinėti po stogu. Ypač žiemą ir lietingomis dienomis, nes dabar treniruotis nėra kur.
Ir tokia erdvė, jo įsitikinimu, būtų pravarti ne tik riedlentininkams.
Ten galėtų treniruotis BMX dviratininkai, riedutininkai ir paspirtukininkai. Pastarųjų, pasak jo, tarp vaikų dabar labai daug.
