Daug metų kaupęs dainas, kurios netiko grupės „Happyendless“ repertuarui, dainininkas Saulius Prūsaitis nutarė jas pristatyti publikai. Dainininkas sako priėjęs naują kūrybinį etapą, kuris reiškiasi kitokiu požiūriu į muziką, klausytojus ir save patį. „Supratau svarbų dalyką – turiu grįžti prie paprastumo. Kaip jaučiu – taip perteikiu savo patirtį. Nieko nepridedu, nepagerinu, nepataikauju, viskas eina iš mano, taip pavadinkime, pirmykščių instinktų“, – dėsto vokalistas. Jis juokiasi pirmą kartą pajutęs, jog jam nesvarbu, kiek žmonių ateis į koncertą, ar jiems patiks, ar dainos suksis radijuje.
Šalia „Happyendless“ solisto kelią pradedantis atlikėjas neprisideda prie tų, kurie sako, kad kurti ir gyventi Lietuvoje yra blogai. „Tie, kas iš tikrųjų nori kurti ir parodyti savo kūrybą, tai ir padarys. O jeigu nesiseka, vadinasi, kažką ne iki galo padarei. Niekas man neįrodys, kad čia blogai“, – S. Prūsaitis nelinkęs bambėti.
„Happyendless“ dainų kūrybą atlikėjas vadina „moderniu savęs patenkinimu“, o rengiantis soliniam koncertui ir repetuojant su jam akompanuojančiais muzikantais svarbiausias jo tikslas esąs pavargti ir nusiraminti. „Pajuntu, kad repetavimas su grupe yra pats didžiausias nuovargis. Kai repetuojame, būnu kaip kompiuteris, pats greičiausias. Įvyksta nuostabus dalykas – vienas pradeda kažką galvoti, tuomet tą patį ima galvoti antras, paskui trečias – ir, galiausiai, visi kartu. Tai sykiu ir mikrokonkurencija, kuri tampa gražiais rezultatais. Dabar man taip geriausia“, – kūrybiniais eksperimentais džiaugiasi S. Prūsaitis.
Rugpjūtį įvyksiančiuose koncertuose klausytojai išgirs ir kelias Oskaro Koršunovo spektaklio „Išvarymas“ metu skambėjusias dainas. Už šio Nacionalinio dramos teatro spektaklio muziką atsakingas S. Prūsaitis prisimena ypatingą kūrybinę atmosferą repeticijų metu: sekinusią, tačiau ir teikusią daug pasitenkinimo. „Pirmą kartą pamačiau, kaip padaromi dideli darbai. Man tai buvo įtampos mėnesiai, bet kartu ir smagus jausmas. Ateini ir supranti, kad čia ne ta vieta, kurioje „negali“. Čia „gali“ – ir gali teisingai, taip, kaip reikia“, – prisimena dainininkas ir prideda, kad į darbą teatre reikėjo ne tik laiku ateiti, bet ir jame „išbūti“: scenos ir aktoriai keičiasi, o muzikantai sėdi. Viena ryškiausių spektaklio dainų, S. Prūsaičio sukurtoji „Meile tu“, nuskambėjo ir šių metų Auksinių scenos kryžių ceremonijoje.
Atlikėjas nesivargina ieškodamas apibūdinimo naujai savo programai ir muzikos stiliui. Tik patikina, kad nėjo ir neis lengviausiu keliu – nekurs naudodamas kitų dainų motyvus. „Pasiimi kokį nors semplą, senos dainos gabalą ir konstruoji ant jo. Manau, kad tai žema. Muzika vis dėlto yra sąžiningas reikalas“, – nė nemirktelėjęs išberia.
Klausantis S. Prūsaičio nesunku suprasti, kad jis verda nuolatiniame kūrybiniame procese: „Kai ką nors darau, nuolat apie tai galvoju: su tuo valgau, miegu ir prausiuosi.“ Įvairios dainų detalės, žodžiai, melodija gali gimti vairuojant automobilį ar žiūrint pro langą į kiemą. „Kartais pajuntu, kad kurių detalių ar istorijų nepaleisiu, nes jos man patinka. Ieškosiu joms broliuko ar sesutės. Toks nenustygstamas mano kūrybinis procesas“, – šypsodamasis aiškina atlikėjas.
Projektas „City Lights“, Vilniaus mokytojų namų kiemelis (Vilniaus g. 39, Vilnius), rugpjūčio 7 d., Ryšių kiemelis 837 (Rotušės a. 20 , Kaunas), rugpjūčio 8 d.
