Cepelinų „draugas“
Itin greitas puolėjas komandą atšviežino. Egzotika nuo žaidėjo sklinda ir už aikštės: reperio eisena, amerikietiškas slengas, šypsena, nuoširdus ir atviras bendravimas. Už tai komandos draugai legionierių jau pamilo. Kanadoje gimęs futbolininkas tikisi ir sirgalių simpatijų.
– Stephenai, kaip atsiradai Lietuvoje, Panevėžyje, „Ekrane“?
– Padirbėjo agentas. Jis rado man naują klubą čia, Lietuvoje. Atvykau į šalį sausio 8 dieną, išsimiegojau ir sausio 9-ąją jau žaidžiau su komanda „Ventspils“.
– Kodėl Panevėžio „Ekranas“, o ne Švedijos ar Norvegijos klubai – valstybėse, kuriose jau žaidei?
– Tiesiog ieškojau klubo, kuris moka laimėti. „Ekranas“ yra čempionas. Šis klubas žino, kaip reikia nugalėti. Kai žaidžiau Norvegijoje ir Švedijoje, mano komandos neišmanė, kaip tai reikia daryti – komanda neidavo į kiekvienas rungtynes laimėti. Man nesuprantama, kaip galima eiti į aikštę norint tik lygiųjų. Aš, kaip žaidėjas, tokio požiūrio nesuprantu. Man tai nepatinka, aš to nekenčiu. Internete peržiūrėjau „Ekrano“ laimėjimus, pamačiau, kad Panevėžio komandai patinka pergalės. Man irgi jos prie širdies. Tad atėjau ten, kur kartu su komanda sieksime bendrų tikslų.
– Prieš atvykdamas į Lietuvą apie šią šalį ką nors žinojai?
– Nelabai ką… Švedijoje vienoje komandoje žaidžiau su lietuviu Tomu Ražanausku. Studijuodamas Klyvlende atsitiktinai vakarieniavau tame pačiame restorane kaip ir Žydrūnas Ilgauskas. Tai mano visos žinios apie jūsų šalį.
– Lietuvoje tave kas nors nustebino?
– (Pauzė) Nustebino vienintelis dalykas. Tikrai, po velnių, nustebino! Ir žinote koks? Ogi tai, kad krepšinis čia populiaresnis už futbolą. Visur kitur Europoje futbolas – sportas Nr. 1! O čia dominuoja krepšinis. Kai tai pasakiau savo draugui Kanados krepšininkui, jis labai nustebo.
– Skrandis prie lietuviško maisto jau priprato?
– Aš labai mėgstu valgyti. Priprasti prie maisto man nesudėtinga. (Juokiasi.) Tiesa, vienintelis tradicinis lietuviškas maistas, kurį ragavau, buvo cepelinai. Patiko. Nebuvo puiku, bet buvo gerai. Iki atvažiuodamas čia labai mėgau kebabus. Bet dabar galiu pasakyti, kad cepelinai kur kas geriau.
Aukšti tikslai
– Kaip jautiesi „Ekrane“?
– Gerai. Visi komandoje gali kalbėti angliškai, tuo džiaugiuosi. Pradedu mokytis lietuviškai. Jau galiu pasakyti „laba diena“, „labas rytas“, „labas vakaras“, „davai“. (Juokiasi.) Taip pat moku skaičiuoti iki dešimties. Mokomės vienas kitą suprasti ir aikštėje. Dabar tas momentas, kai tik pradedame suprasti vienas kitą. Viskas bus gerai!
– Koks tu pats aikštėje?
– Aš nuostabus. (Juokiasi.) Nesakau, kad esu geriausias, bet nuostabus – tikrai. (Juokiasi.) „Ekrano“ žaidėjai pernai laimėjo čempionų žiedus. Va jie – geriausi. O aš tiesiog nuostabus. Arba… fantastiškas. (Juokiasi.)
– Kelerias rungtynes žaidei Kanados nacionalinėje futbolo rinktinėje. Tave į ją vis dar kviečia?
– Kai žaidžiau „Tromso“ klube, Norvegijoje, mane į rinktinę kvietė du kartus. Abu sykius klubas neišleido. Buvau labai nusivylęs. Kaip bus dabar – negaliu pasakyti. Jei gerai rungtyniausiu, jei mušiu įvarčius, gal ir vėl mane prisimins.
– Ko tikiesi iš šio sezono „Ekrane“?
– Noriu žaisti ir laimėti. Laimėti kuo daugiau rungtynių. Noriu mušti įvarčius. Noriu mušti labai daug. Aišku, rezultatai priklausys ir nuo trenerių sprendimų leisti mane į aikštę. Treniruotėse darau viską, ką galiu. Treneriai tą mato. Jei žaisiu – darysiu viską, kad laimėtume. Jei sėdėsiu ant suolo, palaikysiu komandos draugus. Futbolas yra futbolas, negali žinoti, kas bus rytoj.
– Kaip manai, ar esate pajėgūs ką nors įspūdingo nuveikti UEFA Čempionų lygos kvalifikacijoje?
– Daug priklausys nuo burtų: kur ir su kuo žaisime, kokia bus mūsų, kokia – varžovų sportinė forma. Tikiu komanda, tad kovosime.
– Pastaruosius dvejus metus „Ekranas“ UEFA taurės rungtynėse triuškinamu rezultatu pralaimėjo Oslo „Valerenga“ ir Trondheimo „Rosenborg“ klubams.
– Tikrai?
– Taip. Ką dabar manai apie galimybes?
– Aš Norvegijos klubų nebijau. Žinau, kad jie – įveikiami. Esame nugalėję ir komandas „Valereng“, ir „Rosenborg“. Juos irgi kartais sutriuškina turnyrinės lentelės dugne besivelkančios komandos. Mano nuomonė dėl galimybių UEFA turnyre nesikeičia.
Futbolininkas kriminalistas
– Esi legionierius, nevedęs. Tikriausiai turi daug laisvo laiko?
– Taip. Nemažai. Jį išnaudoju „online“ žaidimams „Playstation“ kompiuteriu. Žaidžiu su broliais ar draugais iš Švedijos, Norvegijos, Kanados.
Einu valgyti į naujas vietas. Man patinka žaisti biliardą, ping-pongą, mažąjį golfą. Niekad neatsisakau pažaisti krepšinį. Kai grįžtu į Kanadą, visad jį žaidžiu.
– Lietuvoje futbolininkai krepšinį žaidžia prastai…
– Tikiu. Europoje paaugliui nesudaromos sąlygos realizuoti save keliose sporto šakose iš karto. Besimokydamas mokykloje žaidžiau krepšinio, futbolo, amerikietiško futbolo komandose, buvau mokyklos sprinto rinktinės narys. Visos sporto šakos sekėsi! Manau, esu sukurtas sportui.
– Kas lėmė tavo pasirinkimą tapti futbolininku?
– Kai nusprendžiau studijuoti viename iš JAV universitetų, rinkausi tą, kuris sudarė geriausias sąlygas. Sporto šaka daug reikšmės neturėjo. Pirmaisiais metais mokiausi Šiaurės Karolinos universitete, jis už futbolo žaidimą universiteto komandoje mane aprūpino absoliučiai viskuo. Pamatęs mane krepšinio aikštėje į universiteto krepšinio komandą kvietė ir jos treneris (Šiaurės Karolinos universiteto komandoje studijų metais rungtyniavo Michaelis Jordanas – aut. past.). Tačiau tada jau buvau apsisprendęs žaisti futbolą. Šiaurės Karolinos universitetas rungėsi tik antrame futbolo divizione, todėl po metų išvykau į Klyvlendą.
– Ką studijavai?
– Sociologiją ir kriminalistiką. Baigęs futbolininko karjerą galėsiu būti arba tam tikros srities mokytoju, arba policininku, kriminalistu.
Brolis dvynys
– Ar didelė tavo šeima?
– Turiu septynis brolius ir vieną seserį. Mano šeimoje yra trynukų: du broliai ir sesuo. O aš ir mano brolis dvynys esame jauniausi. Vyresnėlis žaidžia JAV aukščiausioje amerikietiško futbolo lygoje St. Louise komandoje. Jis šiek tiek aukštesnis už mane ir labai galingas. Mano brolis dvynys, kaip ir aš, išprotėjęs dėl futbolo. Tačiau jam nepasisekė įsitvirtinti aukščiausioje Kanados futbolo lygoje.
Dabar jis dirba fabrike. Tėtis buvo mano pirmasis futbolo treneris. Jis kiekvieną sekmadienį versdavo mane ir brolį žiūrėti futbolą. Kartą broliui tyliai pašnabždėjau: „Neįsivaizduoju, ar gali būti nuobodesnis žaidimas už šį. Nesuprantu, kaip žmonės gali jį žaisti.“ Matote, iki ko privedė gyvenimas. (Juokiasi.)
– Tu nešioji keistą barzdą. Esi musulmonas?
– (Juokiasi.) Ne! Turiu gerą draugą amerikietiško futbolo žaidėją, jis sugalvojo auginti barzdą. Kai jį pamačiau, pasakiau, kad galiu turėti ilgesnę. Nenustebkite, bet kada galiu nusiskusti! (Juokiasi.)
– Kaip jautiesi, kai Panevėžyje į tave žiūri visi praeiviai, nes čia esi bene vienintelis juodaodis?
– Aš jiems šypsausi. Nusišypso ir jie man. Lietuvoje žmonės geri, tik drovūs. Kartais užkalbinu angliškai, tačiau retai kada sulaukiu atsakymo. Normalu, kad jie žiūri į mane. Lietuvoje tamsiaodžiai vis dar neįprastas dalykas.
– Tau ant pilvo – dvi tatuiruotės. Ką jos reiškia?
– Dešinėje pusėje – užrašas „NO PAIN” (Ne – skausmui, – aut. past). Kairėje – „NO FEAR“ (ne – baimei, – aut. past.). Visad buvau mažas, tad tiek žaisdamas krepšinį, tiek futbolą, tiek amerikietišką futbolą turėjau nebijoti varžovų ir skausmo. Atvirkščiai – jei pajuntu skausmą, užsivedu.
„FKEKRANAS.LT“ INF.
Nuotr.Nusiteikimas. „Noriu žaisti ir laimėti. Laimėti kuo daugiau rungtynių. Noriu mušti įvarčius. Noriu mušti labai daug“, – sako S.Ademolu.
