Šiame IQ žurnalo numeryje pateikiama pastarojo šimtmečio karinių konfliktų apžvalga perša kontroversišką mintį: nors pasaulis netapo saugesnis, Lietuva dabar išgyvena savo aukso amžių. Tačiau nerimo ženklų daugiau nei priežasčių būti optimistams. 2014-aisiais įsiplieskė konfliktas Rytų Ukrainoje, o tai reiškia, kad karas grįžo ne tik į Europą, bet ir vyksta kaip niekada arti mūsų. Kasdien auganti įtampa verčia prisiminti laikus, kada pastarąjį kartą šalies likimas buvo pakibęs ant plauko, ir sugrįžti į 1991 m. vasarą.
Būtent tą vasarą, liepos 31-ąją, Lietuva atidavė paskutinę laisvės auką, kai OMON smogikai Medininkų pasienio poste nužudė septynis beginklius pareigūnus. Tačiau aukščiausias pavojaus trapiai nepriklausomybei taškas pasiektas po beveik trijų savaičių, kai rugpjūčio 19–21 d. tuometės SSRS vadovybės konservatyvusis sparnas pabandė surengti perversmą Maskvoje.
Šie demokratinės Rusijos ir jos prezidento Boriso Jelcino pergale pasibaigę įvykiai tebėra svarbus tiek Rusijos, tiek Lietuvos raidos atskaitos taškas. Pučą Maskvoje reikėtų vertinti kaip vieną kertinių šiuolaikinės mūsų šalies istorijos datų. Kaip sunkių išbandymų ir nepriklausomybės kovų pabaigą, po kurios Lietuva sulaukė sėkmės: pasitraukė okupantų kariuomenė, įtvirtinta demokratija ir laisvoji rinka, įstota į NATO ir ES.
Rusijos raida nebuvo tokia sėkminga. Pastaraisiais metais nebeliko jokių iliuzijų, kad ji grįš į demokratijos kelią, iš kurio išklydo, matyt, dar tada, kai B. Jelcino įpėdiniu tapo KGB pulkininkas Vladimiras Putinas, iš FSB direktoriaus kėdės peršokęs į premjero, o netrukus ir į prezidento postą. Karas Čečėnijoje, susidorojimas su laisva žiniasklaida, politiniais oponentais ir režimui priešiškais verslininkais, ciniškas įsiveržimas į Gruziją rodė progresuojančią imperinio mąstymo epidemiją.
Rusijai nepavyko sukurti demokratinių institutų arba jie – nepriklausomi teismai, realiai konkuruojančios politinės partijos ir demokratinis parlamentas – buvo nužudyti gemalo stadijos.
Keliama įvairių versijų, kodėl Rusija agresyvėja. Pradedant mėginimais maskuoti didžiules struktūrines ir ekonomines problemas, baigiant politinio elito nostalgija sovietinei praeičiai ar asmeninėmis prezidento ambicijomis. SSRS subrendęs V. Putinas pasirinko toliau tarnauti KGB ir mėgina atkurti imperiją, kuri gėdingai žlugo jo akyse. Kai kurios Rusijos radikalėjimo priežastys yra akivaizdžios ir paveldėtos. Šaliai nepavyko sukurti demokratinių institutų arba jie – nepriklausomi teismai, realiai konkuruojančios politinės partijos ir demokratinis parlamentas – buvo nužudyti gemalo stadijos. Valstybė grįžo į rankas įpėdiniams tų, kurie buvo sutriuškinti ir pažeminti per rugpjūčio pučą.
Pagaliau tokio posūkio atgal buvo sunku išvengti. Priešingai nei Vokietija, kuri po 12 nacistų valdymo metų tebuvo išsaugojusi prieš sistemą kritiškai nusiteikusių ir jai aklai netarnavusių, tačiau valstybės valdymo įgūdžių turinčių žmonių, Rusija turėjo pradėti nuo nulio. Ir jai nepavyko.
Nesėkmės priežastys glūdi ir visuomenėje. Antisovietiškai mąstanti mažuma buvo per silpna ką nors pakeisti, o inertiška dauguma demokratijos nelaiko vertybe. Tai rodo ir 1991-ųjų pučo vertinimai. Net 41 proc. Rusijos gyventojų mano, kad žlugęs perversmas yra tragedija, turinti nepataisomų padarinių šalies ir rusų tautos raidai. 36 proc. apklaustųjų teigė, kad tai tebuvo valdžios viršūnių kova dėl įtakos. Ir vos 9 proc. respondentų SSRS nesėkmę pavadino demokratijos pergale. Tokius duomenis paskelbė Maskvoje įkurtas sociologinių tyrimų centras „Levada“, šia tema jau du dešimtmečius reguliariai atliekantis apklausas. Jų rezultatai tik iliustruoja rusų polinkį į autoritarizmą. Vienintelį kartą, 2006 m., rugpjūčio įvykius kaip demokratijos pergalę įvardijo daugiau nei dešimtadalis rusų – tuomet 13 proc.
1991-ųjų rugpjūčio pučo dienos buvo tas laikotarpis, kai prieš perversmininkus pakilę demonstrantai Maskvos gatvėse savo laisvę gynė ne mažiau karštai nei lietuviai tų pačių metų sausį. Tačiau abiejų šalių visuomenių, ar bent politinio elito, tikslai netrukus išsiskyrė. Dabar akivaizdu, kad Rusija sunkiai serga. Ji kelia vis didesnį pavojų. Net jei agresijos taikiniu pasirenkamos kitos valstybės, bet kokie šios šalies nuosmukiai ir kataklizmai mums visuomet turi padarinių.
Kokia išeitis? Lietuvos sėkmę išnaudoti dar labiau: drausmingiau laikytis įsipareigojimų ir tapti dar geresne NATO nare, būti dar didesniais eurointegracijos entuziastais, stiprinti vakarietiškas vertybes ir demokratiją, atsparią politinės korupcijos ir manipuliavimo virusui iš Rytų. Demokratijos nepradeda karų, bet, jei tenka kovoti, juos laimi.
