E. Lucasas.
Supervalstybės siunčiama žinutė buvo aiški – jūs esate mūsų sąjungininkai, mes suprantame jūsų sunkumus. Tačiau atėjo metas pokyčiams. Tokia buvo 1989-ųjų istorija: kai seni pražilę vyrai Varšuvoje, Prahoje, Budapešte ir Sofijoje pajuto perestroikos bei glasnost vėjus, kai jų pačių viešai išsakyta nuomonė griovė dešimtmečiais vyravusią santvarką.
Tai jau turėtų būti šiek tiek pažįstama ir solidiesiems arabų šalių autokratams. Jų valdžia rėmėsi dviem dalykais. Vienas jų buvo beviltiškumas: gyventojai manė, kad pasipriešinimas yra ne tik pavojingas, bet ir beprasmis. Antrasis, Amerikos nuolaidžiavimas: pinigai, saugumo bendradarbiavimas bei tvirta pagalbos ranka. Abu šie dalykai staiga pasirodė esantys trapūs.
Egipto revoliucijos bei pokyčių Tunise istorijos dar nesibaigė. Tačiau būtų neteisinga jas ir likusiose arabų šalyse kylančius subruzdimus tiesiogiai lyginti su 1989-aisiais Rytų Europoje vyravusia situacija. Ypač netikslinga būtų tiesiogiai lyginti sovietų valdžią Rytų Europoje ir Amerikos aljansus Šiaurės Afrikoje bei Artimuosiuose Rytuose. Amerika neįsiveržė į šias šalis. Gyvulių vagonais netrėmė šalių elito į Vajomingo tyrus. Grasindama nevertė mokytis anglų kalbos, nedraudė religijos ir neprimetė svetimos ekonominės bei kultūrinės sistemos. Taip pat nebandė tankais įtvirtinti savo geopolitinių interesų. Sovietų Sąjunga Rytų Europoje vykdė visa tai ir dar daugiau.
Tačiau panašumai vis dėlto yra verti dėmesio. Kurį laiką Sovietų Sąjunga buvo matoma kaip sveikintinas įkvėpimo šaltinis Rytų Europos kovotojams už laisvę. Jie liko sujaudinti, kai Aleksandras Sacharovas pasmerkė praeities nusikaltimus. Jie skandavo Michailo Gorbačiovo vardą, kai šis kalbėjo apie naują mąstymą ir bendrus Europos namus. Tos reikšmingos, drąsios bei geros idėjos bent trumpam privertė pamiršti randus, kuriuos paliko Molotovo–Ribentropo paktas bei Šaltasis karas.
Panašiai ir Amerika bei jos reikšmingos, drąsios ir geros idėjos – laisvi rinkimai, atvira ekonomika, įstatymų valdžia, nevaržoma žiniasklaida – užgožia daugelio arabų šalių gyventojų skausmą dėl praėjusių šalies vadovų nuodėmių: vienpusiškos užsienio politikos, perversmų ir pučų, paramos lengvai darantiesiems įtaką, tačiau brutaliems vadovams bei nepasotinamo godumo naftos.
Pagrindinis Egipto opozicijos bruožas yra nenuoseklumas – tai primena Rumuniją ir buvusią Čekoslovakiją, kur smulkios komunistų eros disidentų grupuotės vargo norėdamos prisijungti prie naujų bei stiprių režimą plaunančių bangų. Jokio „Sąjūdžio“, jokio Liaudies fronto, jokio „Solidarumo“ (Musulmonų brolija išties per naktį buvo įtraukta į pokalbį, tačiau niekas jos nepavadintų reikšminga pašnekove).
Ir vis dėlto pagrindiniai 1989-ųjų atspindžiai yra vieni pozityviųjų, bent jau žvelgiant paviršutiniškai. Žmonių susivienijimas turi galios. Susilaikymas nuo smurto yra geriausias ginklas prieš policininkų lazdas ir kankinimus. Kai režimas praranda norą žudyti ir pajunta išorinės paramos susilpnėjimą, jis greitai ima trupėti.
Tačiau kas toliau? Čia paralelės kelia didesnį nerimą. Viena svarbi pamoka, kurią parodė 1989–1991 metų ekskomunistų revoliucijos, yra ta, kad jos yra lengvai pavagiamos. Vikriausi senojo režimo vidaus veikėjai greitai susižeria pinigus arba pasirūpina savo reputacija. Jei režimai bus panaikinti Jemene, Tunise, Egipte ir kitur, teks saugotis gudrių šnipų ir besislapstančių aparatčikų, kurie skleis gandus ir manipuliuos įvykiais. Lietuviai gerai prisimena tai, kad ne kiekvienas tariamas opozicijos lyderis pablogėjus reikalams išlieka reikiamoje stovykloje. Vos nusėdus dulkėms žmonės, turintys stiprių ryšių su senuoju režimu, sėkmingai atsitiesia iš naujo tapdami teisininkais, akademikais ir verslininkais.
Kartais vagystės būna daug atviresnės. Pinigai dings iš valstybinių bei partijų iždų ir keliaus į Kiprą, Panamą arba (jei tai tikrai didelė suma) į Londoną. Galios nebelieka, tačiau ji virsta turtais. Tuomet turtai gali leisti nusipirkti galią: ar tai vyktų per investicijas žiniasklaidoje, ar politinių partijų rėmimą. Pinigai yra demokratijos Achilo kulnas. Tai buvo ypač akivaizdu, kai Rytų Europos ekonomikos planavimą sekė chaosas. Tačiau toks pavojus egzistuoja bet kurioje šalyje, turinčioje pakankamai pigių priemonių ir tinkamą potencialą.
Pavojingiausia tai, kad žmonės vietoj trokštamų pokyčių gauna chaosą. Autoritariniai režimai turi nemažai trūkumų, tačiau jie apsaugo piliečius nuo nusikaltimų bei pavojų keliančių neramumų. Kriminalinių gaujų siautėjimai tarp Baltijos ir Juodosios jūros atvėsino žmonių entuziazmą naujajai tvarkai. Kai taip nutinka, atsiveria durys tokiems žmonėms kaip Vladimiras Putinas, kurie pasiūlo naujai supakuotą, tačiau tą pačią seną tvarką. Mažai kas dabar tai pamena, tačiau senojo Egipto režimo silpnosios šaknys ėmė kerotis svaiginančio arabų nacionalizmo dienomis, kai buvo pasibjaurėta atsilikusiu ir korumpuotu karaliaus Farouko režimu.
Amerikai svarbiausia suprasti tai, kad nostalgija yra vengtinas dalykas, o naujieji lyderiai turi būti pagarbiai sutinkami. Rusija, deja, po 1989-ųjų praleido savo šansą, kai parodė, kad labiau gailisi praradusi geopolitinę įtaką nei sveikina demokratiją bei laisvę. Visi žinome, kuo tai baigėsi.
____________________
Edwardas Lucasas yra „The Economist“ tarptautinių naujienų skyriaus redaktorius, knygos „Naujas Šaltasis karas“ autorius. Šis komentaras išspausdintas IQ žurnale, 2011 m. vasario mėn. numeryje.
