Mekongo deltoje turistų paslaugoms – tradicinės valtelės.
Vos prieš trylika metų turistams duris atvėręs Vietnamas į kelionių pasaulį įsiveržė su trenksmu. Kontrastingos gamtos, švelnaus klimato ir intriguojančios istorijos vilionėms neatsilaiko ne tik patyrę keliautojai – čia kasmet apsilanko daugiau nei trys milijonai užsieniečių. Sparčiai augant turizmui šalis jau gali pasiūlyti išplėtotą infrastruktūrą, saugumą ir patogumus, tačiau dar nespėjo prarasti savito žavesio, būdingo nenušlifuotiems kraštams.
Vietnamiečiai – atvirumu keliautojų širdis pavergianti tauta. Iškentėjusi ilgus užsienio šalių užkrautus sunkumus, okupacijas, karus, ši šalis vis tiek neprarado savo optimizmo bei užsispyrimo, o ir akmens užantyje tikrai nelaiko. Dabar pasiteiravus vietinių, kokia jų nuomonė apie vos prieš keletą dešimtmečių pasibaigusio Vietnamo karo (čia vadinamo Amerikos karu) sukėlėjus, jie tik nusišypso ir pasako, jog karas – baigtas, o galvoti apie praeitį – ne jų kultūros dalis, tad turistai iš JAV čia nejaukiai jaučiasi tikrai be priežasties.
Karo muziejus Hanojuje.
Visgi būtų sudėtinga lankantis Vietname negalvoti apie karą. Jo palikimas čia – akivaizdus, o daugeliui vien šalies pavadinimas iš karto siejasi su karu. Žymiausi lankytini objektai – karo muziejai, paminklai, fronto laukai. Turistai plūsta į Hošimino apylinkėse esančius Cu Chi tunelius, Indokinijos ir Vietnamo karų metais išraustą 250 kilometrų ilgio tunelių sistemą, kur slapta gyveno bei gabeno ginklus pasipriešinimo judėjimo nariai. Taip pat čia populiaru išbandyti karinį turizmą – pakankamai sumokėjus įmanoma ne tik pašaudyti įprastiniais automatais ar senoviniais ginklais, bet ir išbandyti galingąjį rankinį raketsvaidį (bazūką).
Populiariausi turistiniai maršrutai – iš pietų į šiaurę, nuo Hošimino iki Hanojaus arba atvirkščiai, pakeliui aplankant istorinius miestus Hue, Hoi An ir Da Nang. Tokia kelionė vidutiniškai trunka dvi-tris savaites, nors, norint pamatyti kiek daugiau spalvingosios Vietnamo gamtos bei įsigilinti į šalies istoriją, tam nepakaktų ir poros mėnesių. Mūsų kelionė prasidėjo sostinėje Hanojuje, ir nuo pat pirmosios dienos buvome įtraukti į Azijai būdingą triukšmingą gyvenimą.
Vietnamo sostinėje dar stipriai jaučiamas komunizmas, čia vietiniams galioja savotiška „komendanto valanda“, muziejuose bei viešose vietose gausu „turistų policijos”, kurie mielai sustabdys tūkstančių motorolerių eismą jums norint pereiti gatvę, pasiteiraus, kur traukiate toliau, kur gyvenate, kokiais tikslais lankotės ir ar neturite jokių nusiskundimų. Po keleto tokių pokalbių netrukome pasijusti mažų mažiausiai stebimi, tačiau, vietinių nuomone, taip užtikrinamas kiekvieno atvykėlio saugumas.
Vietname nemaža dalis prabangių pastatų, išlikusių nuo Prancūzijos okupacijos laikų.
DIdžiausios Hanojaus pažibos: „dėde Ho” meiliai vadinamo Vietnamo socialistų vado Hošimino mauzoliejus, „Hanojaus Hiltonu” pramintas Hoa Lo kalėjimas, kuriame teko pabūti ir buvęs JAV kandidatas į prezidentus Johnas McCayne’as, bei senieji kvartalai, geriau žinomi, kaip „36 gatvės“. Tai – vienas tirščiausių miesto rajonų, kur kiekviena gatvelė nuo seno buvo skirta vienam amatui, o šiandien – vienos rūšiems prekėms ar patiekalams pardavinėti.
Kitas Hanojaus veidas – prabangia prancūziška architektūra išdabintas miesto administracinis centras, kuriame susibūrę teatrai, ambasados, parlamentas. Čia – sniego baltumo pastatai, prabangių parduotuvių blizgios vitrinos, ištaigingi restoranai ir akivaizdus žmonių trūkumas. Ši miesto dalis – gražus fasadas, demonstruojamas čia atvykstantiems politikams ir diplomatams.
Norintys pabėgti iš miesto turi ne vieną pasirinkimą – traukiniu lengvai pasiekiamas autentiškas kalnų miestelis Sapa, vadinamas gražiausia vietove visoje šalyje, o taip pat vizitine Vietnamo kortele laikoma Halongo įlanka. Vietinių gerbiama vieta, tūkstančiais karstinių grotų, salų ir stalagmitų urvų besididžiuojanti įlanka patraukė ir mūsų dėmesį, tad netrukome atsidurti senoviniame mediniame laive su entuziastingu gidu, pasiruošusiu užsieniečius supažindinti su šalies žmonėmis, papročiais, pomėgiais ir kultūra.
Halongo įlanka – lankomiausias Vietnamo regionas, pakerintis autentiška gamta ir ramybe.
Nors ši įlanka – labiausiai turistų lankoma vieta visoje šalyje, jiems išsiskirsčius į kelis šimtus vienu metu kursuojančių laivų, apie kitus lankytojus nesunku užmiršti. Gamtos stebuklą įtraukus į UNESCO paveldo sąrašą buvo smarkiai sugriežtintas maksimalaus įjungtų variklių kiekio vienoje srityje skaičius, tad buvo akimirkų, kai visame akiratyje nesimatė nieko, tik grotos ir vanduo.
Per išvyką ne tik ilsėjomės išsitiesę laivo denyje, bet ir apžiūrėjome garsius urvus, plaukiojome kanojomis bei išbandėme tradicinę žvejybą plūduriuojančiuose kaimeliuose. Nakčiai išmetus inkarą mums buvo leista šokinėti nuo keletą metrų virš vandens iškilusio laivo denio, o gidas kaip įmanydamas stengėsi laivo keleivius sudominti karaokės vakaru. Kelios dienos tokioje atmosferoje – tobulas būdas įsijausti į atostogų nuotaiką bei pailsėti nuo visuomet spaudžiančio kelionių miestais tempo.
Miestuose – siauros gatvelės ir itin aukšti pastatai, sujungti elektros laidų voratinkliais.
Iš Hanojaus regiono išvykome po keleto dienų, jausdami, jog tiek tikrai negana norint pažinti tokio dydžio miestą. Sėdome į anksčiau rekomenduotą traukinį ir iki valiai pasimėgavome nesiliaujančia stebinanti gamta. Ne veltui traukiniai Vietname brangūs, bet populiarūs – turistai dažniau renkasi juos, nei pigių skrydžių bendrovių siūlomus skrydžius, mat neturintiems keleto mėnesių tai vienas geriausių būdų pamatyti taip išgirtą kraštovaizdį, slypintį 1650 kilometrų ilgio šalyje.
Negaišdami daug laiko Hue ir Da Nang, kuriuose lankymosi metu – ne turistinis sezonas, vėsu ir išties nelabai yra ką veikti, entuziastingai nusiteikę patraukėme į Saigoną, dabar vadinamą Hošiminu. Buvusi Pietų Vietnamo sostinė – didžiausias šalies miestas. Čia aiškiai matosi kapitalizmo įvesti pokyčiai, nepalyginti su Hanojumi daugiau barų, kavinų, parduotuvių, ir, žinoma, žmonių. Hošimine pritrenkia motorolerių eismas, dažnai keliautojai taip ir neišdrįsta kirsti gatvės, tad jiems padeda visuomet tam pasiruošę vietiniai.
Hošimine taip pat daugiau apie užsienį nusimanančių žmonių. Štai šiaurėje pasakius, jog esi iš Lietuvos, sulauksi gūžtelėjimo pečiais, o čia ne vienas pasiteirauja, kaip mes laikomės po Nepriklausomybės atkūrimo, kokia ekonominė situacija.
Ypač smalsūs vietnamiečiai pasidaro po keleto taurelių ryžių vyno. Tai – mėgstanti išgerti tauta, ir patys to neslepia. Čia populiarus ne tik vynas, bet ir alus, kurio – daugybė rūšių, nors dažniausiai tai variacijos tradicinio lagerio rėmuose. Populiariausias gėrimas – šviežias alus, kuris į užeigas atvežamas kasdien, yra lengvo skonio ir dar lengvesnės kainos – bokalą galima gauti už vieną – du litus.
Gatvės maistas – autentiškas, nebrangus ir neabejotinai skanus.
Vietnamas didžiuojasi ir savo virtuve. Kiekvienoje miesto gatvelėje gaminamas maistas savo kvapais neabejotinai sužadins apetitą ir privers užmiršti visas baimes apsinuodyti neva nehigieniškai ruošiamais neaiškiais patiekalais, kuriuos išbandžius nusivilti neteks. Kasdienius vietnamiečių sumuštinius, gaminamus gatvėje, išbandęs garsusis prancūzų kulinaras Anthony Bourdinas viešai pripažino, jog tokio skonio nesugebėtų atkartoti Europos šefai.
Gatvės maistas čia įvairus, šviežias, itin mėgstamos žolelės, daržovės, nenaudojama daug mėsos, o tradicinė pusryčių sriuba Pho pažadins net ir po vakarėlio akių nesugebančius atplėšti keliautojus. Maistas neabejotinai geresnis gatvėje, nors ir teks sėdėti ant miniatiūrinių plastikinių kėdučių bei pasitikėti veikiausiai angliškai nekalbančia virėja. Rinkdamiesi vietinių lankomas vietas ir sutaupysite, ir nenusivilsite kokybe, mat čia kiekviena virėja specializuojasi ties vienu patiekalu, kurį ruošia ne vienerius metus.
Tad Raudonuoju Azijos drakonu praminta šalis turi ką pasiūlyti tiek norintiems ramaus poilsio, tiek audringo naktinio gyvenimo, išsirengusiems į kulinarinius ieškojimus ar siekiantiems istorinių žinių. Vietname turistai sutinkami itin svetingai, tad iš čia neteks išvykti nusivylus aptarnavimu, patogumais ar įspūdžiais.
