V. Dobryginas: „Tautinių mažumų švietimas reformuojamas skubotai.“
Lietuvos lenkų pasipiktinimas dėl Švietimo įstatymo nuostatų, pagal kurias turėtų būti padidintas dėmesys lietuvių kalbos mokymui tautinių mažumų mokyklose, nemažėja. Kitų tautinių mažumų atstovų nesigirdi. Ką apie pokyčius mano Lietuvos rusai? IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas kalbėjosi su Vilniaus Lukiškių vidurinės mokyklos, kurioje mokoma rusų kalba, direktoriumi Vladimiru Dobryginu.
Jūs jau daugiau kaip dvidešimt metų vadovaujate Lukiškių vidurinei mokyklai, kurioje mokoma rusų kalba. Kaip per dvidešimt metų pasikeitė ugdymo procesas?
– Palyginti su tuo, kas buvo 1990-aisiais ir dabar – tai visiškai skirtingos mokyklos. Pasikeitė dėstomi dalykai bei jų apimtis ir, žinoma, dabar jau visiškai kiti mokiniai, jų žinios, lygis. Visi šie pasikeitimai yra pastebimi. Tie mokytojai ar vadovai, kurie mokykloje dirba ilgiau nei dešimt metų, pasakytų tą patį: vyksta nuolatiniai mokyklos gyvenimo pasikeitimai.
Vieni iš šių pasikeitimų tikriausiai yra susiję su naujuoju Švietimo įstatymu, kuriame nurodyta, kad tautinių mažumų mokyklose nuo šių metų rugsėjo lietuvių kalbos mokymui turi būti skiriama ne mažiau laiko kaip gimtosios kalbos mokymui. Ar šie pokyčiai tapo sunkiu išbandymu jūsų vadovaujamoje mokykloje?
– Švietimo įstatymas nereglamentuoja valandų skaičiaus, kiek turi būti skiriama konkrečiose programose. Jame rašoma, kad tautinių mažumų mokyklose ugdymas vyksta tautinių mažumų kalba, o tėvams pageidaujant kai kurie dalykai gali būti dėstomi lietuvių kalba. Jau kiti teisės aktai reglamentuoja, kad nuo šių metų rugsėjo 1-osios lietuvių kalbos mokymui skirtų valandų skaičius padidėja visose klasėse. Viena vertus – tai geras dalykas, nes didėjant valandų skaičiui mes tikimės, kad pagerės ir mokinių žinios. Antra vertus, yra ir savotiškų problemų, nes padidėja krūviai, reikia ieškoti kokių nors kompromisų, kad ir krūviai nebūtų per dideli, ir vaikai galėtų tinkamai išmokti lietuvių kalbą. Tie, kurie čia gyvena, turi mokėti lietuviškai, dėl to nėra jokių abejonių.
Ar jaučiate iš mokinių ar jų tėvų kokį nors nepasitenkinimą dėl šių pasikeitimų, kad keliami nauji reikalavimai ir jiems galbūt per sunku prie jų prisitaikyti?
– Pasikeitimai vyksta ne pirmus metus. Reformos vyksta, ir tėvai, mokiniai, ir mokytojai jau priprato, kad kažkas turi keistis. Dėl to jokių pretenzijų iš mokytojų ar tėvų nėra. Visi supranta, kad turime mokyti ir mokėti lietuvių kalbą, turime būti normalūs šios šalies žmonės. Tačiau visada bet kuris naujas procesas ar darbas reikalauja pastangų, naujų žinių, mokymų ir taip toliau.
Kaip vertinate dabartinių mokinių, kurie laiko brandos egzaminus, lietuvių kalbos žinias? Kaip jiems gali sektis išlaikyti lietuvių kalbos egzaminus?
Stengiamės, kad mūsų vaikai būtų tikri piliečiai, kad jie galėtų Lietuvoje normaliai, kūrybiškai gyventi.
– Tai kiek kita klausimo pusė: vienas dalykas yra mokyti vaikus, o kitas – mokiniams parodyti, ką jie išmoko per tuos metus. Brandos egzaminų sistema veikia jau ne pirmus metus, nors ji ir keitėsi pastaraisiais metais – įvedami nauji valstybiniai egzaminai ir panašiai. Dabar nuspręsta, kad 2013 m. visų mokyklų mokiniai laikys vienodą lietuvių kalbos egzaminą. Ir šis klausimas yra skausmingas, nes tautinių mažumų mokyklose mokiniai dar nėra parengti šiam egzaminui. Ir per dvejus metus rimtai parengti mokinius šiam egzaminui bus labai sunku. Švietimo ir mokslo ministerija teikia konsultacijas mokytojams, mokiniams, aiškina, kaip tas egzaminas vyks. Tačiau reikėtų suprasti: tautinių mažumų mokyklose mokiniai nerašė rimto rašinio lietuvių kalba, o dabar egzaminas ir bus rašinys. O rašant rašinį reikia ne tik rašyti be klaidų, bet ir gražiai, taisyklingai dėlioti mintis, išmanyti lietuvių literatūrą. O ar mūsų vaikai spės per dvejus metus perskaityti viską, ko nebuvo dešimt metų iki šiol, labai abejoju. Būtent tai labiausiai gąsdina mūsų mokinius. Nors ministerijos darbuotojai aiškina, kad mes per rusų kalbos pamokas mokėmės apie rašytojus, gyvenusius ir Lietuvoje, man atrodo, kad to neužteks. Vienas dalykas yra skaityti literatūrą rusų kalba ir visai kitas – apie tai rašyti rašinį lietuvių kalba.
Jūsų manymu, ar mokykloms, kuriose mokoma tautinių mažumų kalbomis, reikėtų skirti didesnę paramą, taikyti specifinius reikalavimus – pavyzdžiui, skirtingai vertinti baigiamuosius egzaminus? Kokių specifinių sąlygų labiausiai reikėtų? Gal švietimo reforma vykdoma ne nuo to galo?
– Kol kas ir mokyklų vadovai, ir mokytojai nežino egzaminų vertinimo kriterijų, mes nesuprantame, ką reiškia „bus kitoks darbų vertinimas“? Sakoma, kad daugiau dėmesio bus skiriama rašinio turiniui, galbūt nebus skaičiuojamos klaidos. Tačiau kol kas tikslių kriterijų nematėme. Todėl, mano manymu, tai daroma kiek skubotai.
Lenkija nemažai paramos skiria Lietuvos lenkų mokykloms. Pavyzdžiui, yra siūloma vienkartinė 1 000 zlotų parama tėvams, leidžiantiems pirmokus į mokyklas, kuriose mokoma lenkų kalba, skiriamos papildomos švietimo priemonės, vadovėliai, rengiamos įvairios išvykos į Lenkiją. Ar jūs gaunate kokios nors paramos iš Rusijos – oficialių valdžios institucijų ar visuomeninių organizacijų?
– Negaliu pasakyti, kad parama būtų tokia pat kaip iš Lenkijos. Tačiau šiek tiek paramos gauname. Anksčiau gaudavome ir grožinės literatūros, ir vadovėlių rusų kalba, išleistų Rusijoje. Dabar šis procesas sumažėjo. Šiuo metu yra tikslinės programos, pagal kurias abiturientus priima Rusijos aukštosios mokyklos, yra rengiamos ekskursijos, išvykos, bet mastas yra nepakankamas. Mes norėtume, kad parama būtų didesnė.
Visoje Lietuvoje vyksta mokyklų reorganizavimo vajus ir daugeliu atvejų tai gana skausmingas procesas. Jūsų mokykla taip pat pateko į šiuos reorganizavimo planus – pagal Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokyklų 2010–2012 m. pertvarkos planą Lukiškių mokykla turėjo būti sujungta su Mstislavo Dobužinskio vidurine mokykla. Tačiau tai kol kas neįvyko. Kodėl?
– Tie planai kiekvienais metais koreguojami. Pirmasis šių jungimo planų variantas buvo sudarytas dar 2007 ar 2008 m., pernai jis buvo pakoreguotas, kiek žinau, šiemet vėl sudaromi nauji mokyklų reorganizavimo planai. Tai natūralus procesas. Mokinių skaičius mažėja ir rusų, ir lenkų, ir lietuvių mokyklose. Galbūt sulauksime geresnių laikų, kai ta demografinė duobė baigsis. Tarsi yra prognozių, kad 2015 m. gali pradėti didėti gimstamumas. Pats procesas yra skausmingas – bet kurios mokyklos reorganizacija yra skausminga tiek mokytojų kolektyvui, tiek visam miestui, niekada tai neįvyksta labai paprastai.
Kiek šiuo metu jūsų vadovaujamoje mokykloje mokosi mokinių? Ar matote mokinių mažėjimo tendencijas pastaraisiais metais?
– Pas mus šiemet rugsėjo 1 d. buvo 302 mokiniai. Mokinių skaičiaus mažėjimas yra akivaizdus. Praktiškai jau dešimt metų mažėja mokinių. Didžiausias mažėjimo bumas buvo 1991–1993 m., kai daug kas išvažiavo į Rusiją ar kitas šalis. Vėliau šis procesas buvo ne toks ryškus, tačiau kiekvienais metais po dvidešimt–trisdešimt mokinių prarandame. Ne paslaptis, kad kai kurie tėvai iš šeimų, kuriose kalbama rusiškai ar lenkiškai, veda vaikus ir į lietuviškas mokyklas. Jei šis procesas sulėtės, galbūt padidėtų mokinių ir lenkiškose ar rusiškose mokyklose.
Kaip jūs manote, kiek apskritai sėkminga pastarųjų dešimtmečių Lietuvos valdžios vykdyta tautinių mažumų ir integracijos politika? Ar ji nuosekliai vykdyta visus dvidešimt metų, ar prisiminta tik dabar?
– Nacionalinė politika vykdoma nuo pat pirmųjų nepriklausomybės atkūrimo metų. Ir, mano manymu, vykdoma labai švelniai, tautinės mažumos jokiu būdu nėra skriaudžiamos. Mes esame šios šalies gyventojai, piliečiai, tad turime priimti tuos įstatymus, kurie čia galioja. Todėl mes ir stengiamės daryti tai, ką turime daryti, bei skiepyti tuos jausmus mokiniams – dabar daug kalbama apie pilietiškumo poreikį, tad stengiamės, kad mūsų vaikai būtų tikri piliečiai, kad jie galėtų Lietuvoje normaliai, kūrybiškai gyventi.
Kaip jūs manote, ar Lenkų rinkimų akcijos politikai eskaluoja švietimo problemas siekdami labiau politinių tikslų, ruošdamiesi rinkimams ar išties nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos lenkų švietimo reikalais?
– Tikriausiai yra ir vieno, ir kito – yra ir politizavimo, tačiau yra ir rimtų problemų, kurias reikia spręsti. Jei tėvai susirūpinę, vadinasi, yra problemų. Todėl išklausyti jų nuomonę taip pat reikia. Juk jeigu tikrai buvo surinkta apie 60 tūkst. susirūpinusių tėvų parašų, kurie prašė atsižvelgti į jų nuomonę prieš priimant Švietimo įstatymo pataisas, tai gal reikėtų į tai atkreipti dėmesį?
Jaučiate atskirumą nuo lenkų tautinės mažumos? Štai jie renka parašus, inicijuoja protestus, įvairias akcijas. Ar rusų tautinė bendrija įsitraukia į šiuos procesus?
– Kiek aš žinau, šiuos procesus palaiko ir rusų mokyklų mokytojų asociacija, buvo paskelbtas pranešimas, kad jie remia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos reikalavimus. Tačiau rusų organizacijos kol kas aiškiai nesugeba pareikšti savo nuomonės.
