A. Piontkovskis.
Rusijos istorijoje, kurią sudaro vienas kitą keičiantys autoritariniai režimai, galima įžvelgti tendenciją: šie režimai miršta ne nuo išorinių smūgių ar vidaus sukilimų, o dėl keistos vidinės ligos, kurios simptomai – augantis valdančiojo elito pasibjaurėjimas savimi ir suvokimas, kad režimas išsisėmė. Ši liga primena Jeano Paulo Sartre’o egzistencinio šleikštulio politinę versiją. Dėl jos kilo 1917 m. bolševikų revoliucija ir dėl jos su Michailo Gorbačiovo pertvarka žlugo Sovietų Sąjunga.
Šiandien ministro pirmininko Vladimiro Putino režimą kamuoja ta pati mirtina liga, nepaisant (o gal kaip tik dėl) iš pažiūros nepralaužiamos politinės sienos, kuria šis režimas metų metus bandė apsitverti. Tai neišvengiamas V. Putino sukurto didelio ideologinio režimo simuliakro likimas. Dabar kasdien tyčiojamasi iš vado „didvyriško įvaizdžio“ ir „šlovingų darbų“. Ir šios žodinės patyčios nebėra vien pakraštinės opozicijos balsai – jos vis labiau braunasi į didžiuosius žiniasklaidos šaltinius.
Tiek „elito“, tiek paprastų Rusijos piliečių pasitikėjimą V. Putino režimu sugriovė du įvykiai.
Pirmiausia, rugsėjį, per V. Putino politinės partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavimą, V. Putinas ir Dmitrijus Medvedevas oficialiai pareiškė tai, ko visi laukė: V. Putinas kovo mėnesį ketina grįžti į šalies prezidento postą, t. y. faktiškai jis paskelbė save Rusijos diktatoriumi iki gyvos galvos. Jo siekis amžinai valdyti šalį pagrįstas ne tiek valdžios troškimu, kiek baime, kad vieną dieną jam gali tekti atsakyti už savo veiksmus.
Žlugus V. Putinui, ilgai neišsilaikys ir kiti posovietiniai autoritariniai režimai: pradedant A. Lukašenka Baltarusijoje bei N. Nazarbajevu Kazachstane ir baigiant Ukrainos Putinu – V. Janukovičiumi.
Antrąjį mirtiną smūgį V. Putino prestižui sudavė neregėto masto gruodį įvykusių parlamento rinkimų rezultatų klastojimas. Patikimų stebėtojų, kaip antai rinkimų stebėjimo NVO „Golos“ ir „Citizen’s Watch“ duomenimis, suklastojusi rinkimų rezultatus „Vieningoji Rusija“, kuri dabar viešai vadinama „sukčių ir vagių“ partija, galėjo įgyti maždaug 15–20 proc. balsų pranašumą prieš kitas partijas. Be to, sukčiavimas prasidėjo gerokai prieš rinkimų dieną: devynioms opozicijos partijoms buvo apskritai neleista dalyvauti rinkimuose.
Dėl šių dviejų įvykių V. Putino režimas ne tik tapo neteisėtas, bet ir juokingas. Net jei kovo 4 d. režimas formaliai „laimės“ prezidento rinkimus, burtas jau mestas.
Tai, kas šiandien vyksta Rusijoje, yra pasaulinio reiškinio dalis. Nepaisant V. Putino pastangų izoliuoti Rusiją ir jos posovietinį artimąjį užsienį, ledus laužo iš kitų netolimų regionų (kaip antai Artimųjų Rytų) besiritanti antiautoritarizmo banga.
Rusijos rinkėjai, valstybės tarnautojai ir intelektualai nujaučia, kad putinizmas jau pralaimėjo. Dabar tik laiko klausimas, kada šis pralaimėjimas pavirs politine tikrove. O žlugus V. Putinui, ilgai neišsilaikys ir kiti posovietiniai autoritariniai režimai: pradedant Aliaksandru Lukašenka Baltarusijoje bei Nursultanu Nazarbajevu Kazachstane ir baigiant Ukrainos Putinu – Viktoru Janukovičiumi.
Tiesą sakant, autoritarizmas jau traukėsi iš buvusios Sovietų Sąjungos, bet šį procesą pristabdė pasaulio ekonomikos krizė. Gruzija pirmoji pašalino komunistinius „aparatčikus“. Jos pavyzdžiu pasekė Ukraina, bet dėl vidinių nesutarimų, Kremliaus spaudimo ir Europos Sąjungos abejingumo Oranžinei revoliucijai nepavyko įgyvendinti demokratijos pažadų. Dabar V. Janukovičius siekia sugriauti šalies demokratinius pasiekimus, bet tai nelengva net įkalinus daug opozicijos vadovų.
Moldovoje jau kurį laiką vyksta demokratiniai procesai. Kazachstanas taip pat vis garsiau bruzda prieš N. Nazarbajevo prezidentavimą iki gyvos galvos. Net mažutės Pietų Osetijos, kurią Kremlius aneksavo po 2008 m. karo su Gruzija, gyventojai priešinasi V. Putino režimo statytiniams.
Pačioje Rusijoje masinis nepasitenkinimas korumpuota V. Putino administracija sparčiai virsta atvirai reiškiama panieka. Tai, kas vos prieš kelis mėnesius prasidėjo kaip protesto pozicija, dabar virto socialine norma.
Šiuo metu užkirsti kelią protestams praktiškai nebeįmanoma. Jei V. Putinas įjungs savo gerai išplėtotą prievartos aparatą, tai bus paskutinė jo korta. Jėga numalšinęs demonstracijas, režimas galutinai prarastų savo teisėtumo likučius.
„Mes visi suprantame, – man pasakojo vienas aukščiausių Kremliaus ideologų, – bet negalime pasitraukti. Jie iš karto imtų mus persekioti. Todėl mes priversti suktis kaip voverės narvelyje. Kiek ilgai? Kol pakaks jėgų…“
Tie, kurie perspėja, kad dabartinės valdžios žlugimas taptų pavojingu šuoliu į nežinią, yra teisūs. Bet jie klaidingai mano, kad saugiau išlaikyti esamą valdžią. Rusija privalo kartą ir visiems laikams atsikratyti korumpuotos putinizmo sistemos, antraip ji pražudys šią valstybę.
____________________
Andrejus Piontkovskis yra Rusijos politinis analitikas ir Jungtinio demokratinio judėjimo „Solidarnost“ politinės tarybos narys
