Draugiškai tvarkantis savame kaime galima nuveikti tiek, kad pažiūrėti tų darbų trauktų iš visos Lietuvos, ir ne tik. Tam tereikia idėjos, noro ir laiko ją įgyvendinti.
Laivas kviečia sugrįžti
Uliūnus puošiantys jų gyventojai per daug nesureikšmina savo pastangų gyventi gražioje aplinkoje. Laikomasi požiūrio, kad savame kaime būtina tvarkytis kaip savame kieme – reikia nupjauti žolę ir pjauni, nori gyventi gražiau, tą ir stengiesi daryti.
Šiemet dešimtmetį mininčios Uliūnų kaimo bendruomenės pirmininko pavaduotojas Giedrius Aleliūnas sako, kad viskas išėjo spontaniškai.
„Žmonės pasiilgo grožio, tvarkos, tad kilo minčių, idėjų“, – apie bendruomenės kūrimosi pradžią pasakoja Giedrius.
Bene pirmas darbas buvo talka. Dabar rudens ir pavasario talkos jau tradicinės.
Šiuo metu bendruomenė vienija apie 70 žmonių ir, G. Aleliūno vertinimu, tai nėra daug. Gyventojų Uliūnuose yra apie keturis šimtus.
„Nieko ypatingo per šiuos metus nenuveikėme“, – kuklinasi pavaduotojas.
Didieji darbai nuveikti pernai, kai Uliūnai šventė 640 metų jubiliejų. Ši šventė, pasak Giedriaus, pareikalavo daug darbo ir jėgų. Tad šiuos metus jis vadina atsipūtimo, susikaupimo naujiems darbams laiku.
Vis dėlto tai nereiškia, kad bendruomenė šiemet nieko neveikė. Organizuojamos kasmetės talkos, šienaujami kelkraščiai, kitos kaimo vietos – tuo rūpinasi patys. Atnaujinta ir gausiai žmonių lankoma teritorija prie tvenkinio – pastatyti nauji suolai, sutvarkyti kiti ten esantys objektai, atnaujinta tinklinio aikštelė.
Tvenkinys žmones taip traukia, kad neretai ir vietiniams nebelieka vietos.
Pasak G. Aleliūno, anksčiau čia buvo apžėlęs krūmais karjero tvenkinys. Prieš keliolika metų kilo mintis jį sutvarkyti, kad žmonės galėtų pabūti prie vandens, turėtų tam tikrą vietą, kur būtų galima pailsėti.
Per talką buvo sutvarkyta pakrantė, vėliau pagilinta maudykla. Dirbant buvo supiltas kalnas žemių. Uliūnuose gyvenančiam medžio drožėjui Dainiui Gvergždžiui kilo mintis ant to kalno pastatyti laivą.
Ką jis simbolizuoja, galima interpretuoti savaip, tačiau, pasak G. Aleliūno, prasidėjus emigracijai tai tarsi simbolis – kelias namo. Ar daug uliūniečių išvyksta, pasakyti sunku, tačiau, bendruomenės pirmininko pavaduotojo teigimu, kaime dabar tepamatysi penkis šešis vežimėlius su mažyliais.
Idėjos virsta darbais
Pasak G. Aleliūno, vyresni žmonės mena, kad netoli buvo aukštas kalnas, o ant jo augo trys pušys. Tad pernai jubiliejaus proga netoli buvusios pradinės mokyklos pastato vietinis drožėjas Valerijus Kunigel išdrožė skulptūrą, vaizduojančią ir laivą, ir pušis, ir pačius uliūniečius.
Šalia laivo vėliau atsirado ir meilės suolelis, ir pavėsinė, ir sūpynės, ir kitų dirbinių.
Kiek toliau buvo pastatytas švyturys. Šiame traukos centre yra ir jaunosios suolelis. Vestuvininkai šalia tvenkinio – dažnas reginys.
Būna, kad iš karto suvažiuoja bent keletas porų su palyda ir visi vos telpa. O saviems vietos išsimaudyti kartais ir nelieka – tiek svečių prisirenka.
Šiomis dienomis su kemperiais porai naktų buvo apsistoję vokiečiai. Iš kur jie sužinojo apie Uliūnuose esančią netradicinę aplinką, neaišku.
Šalia tvenkinio pasodinta kaštonų eilė dar vadinama meilės alėja, tačiau medžiai sunkiai kabinasi – apgraužė kiškiai, kaip ir kitus kaštonus, juos puola keršakandės.
Ne visi projektai, kaip norima, pasiseka. Prieš kurį laiką uliūniečiai sodino medžius pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Tačiau kažkam padegus žolę, liko tik vienas medelis.
Uliūnuose nereikėtų nustebti išvydus ir iš meldų kyšančią drakono galvą ar šalia laivo stovintį medinį piratą – visa tai vietos menininkų darbas.
Uliūniečių menininkų kūrinių stovi ir kitose miesto erdvėse, gyventojų kiemuose. Pavyzdžiui, bendruomenės iniciatyva kapinėse iš nudžiūvusio medžio V. Kunigel išdrožė angelo skulptūrą. Ji skirta uliūniečiams atminti.
Išradingi vietos gyventojai sumanė, kaip panaudoti per talkas surinktus plastikinius butelius. Juos sudėjo į maišus ir pritvirtino po plaustu, kuriuo galima persikelti iki laivo. O laivas nėra paprastas. Jis turi specialią patranką, iš jos paleidžiami fejerverkai paskelbia kokios nors šventės pradžią.
Sūpynėms uliūniečiai panaudojo ne vien medį, bet ir senų automobilių dalis.
Mėgsta susiburti
Pasak G. Aleliūno, lengviausia sukurti produktą, o vėliau prasideda rutina – jį tenka prižiūrėti. Mediniai daiktai, veikiami oro sąlygų, pūva, lūžta, tad reikia atnaujinti. Būtina tvarkyti ir teritoriją.
„To darbo negali parodyti, bet jis reikalingas“, – apie kaimo traukos centrų priežiūrą kalba jis.
Pirmininko pavaduotojas tokios veiklos nesureikšmina – kaip reikia kiemą pasišluoti, taip ir kaime būtina tvarkytis. Be to, pasak Giedriaus, prasideda grandininė reakcija.
„Kai vienas, kitas kiemas gražus, tai ir trečio žmonės imasi tvarkytis“, – tvirtina jis.
K
aimo gyventojai yra iniciatyvūs, siūlo idėjas. Jaunimo prašymu pernai už 100 tūkst. litų sutvarkytas dar vienas Uliūnų traukos centras – buvusios pradinės mokyklos stadionas. Čia jaunimas žaidžia futbolą, krepšinį. Anot G. Aleliūno, per bendruomenės gyvavimo dešimtmetį jie patys išaugo, įsitraukė į veiklą.
Trečiąjį rugsėjį be pradinės mokyklos sutinkantys uliūniečiai jos aplinkos neapleidžia.
„Mokykla uždaryta, o jaunimui reikia vietos sportuoti. Futbolininkai stiprūs – beveik visas taures susirenka“, – džiaugiasi G. Aleliūnas.
Jo teigimu, kokiai nors veiklai žmones per patį darbymetį būna sunku sukviesti, tačiau, jei negali, padeda atskirai – tai nušienauja kur nors, tai dar ką nuveikia.
„Viso kaimo vienu metu nesurinksi, bet pusę – galima“, – sako bendruomenės pirmininko pavaduotojas.
Kaimai, pasak Giedriaus, nejaunėja. Vidutinis gyventojų amžius yra apie 50 metų. Anot G. Aleliūno, tokie žmonės mėgsta susiburti, bendrauti.
Laiko nėra, bet jo randa
Uliūnuose nėra ne tik mokyklos, bet ir kultūros centro, bibliotekos. Bendruomenė neturi savų patalpų, į kurias būtų galima sueiti.
Bendruomenės tarybos nariai prireikus renkasi kurio nors namuose, tačiau sukviesti didesnį būrį žmonių jau nėra galimybės. G. Aleliūno teigimu, kai veikė mokykla, buvo kiek kitaip – naudotasi jos patalpomis. Tad labai laukiama, kol buvusios mokyklos vietoje atvers duris daugiafunkcis centras.
Jo manymu, būtų kaime koks renginių organizatorius, kultūros darbuotojas, galėtų užsiimti šokių kolektyvo, choro, galiausiai švenčių organizavimu. Patys, pasak G. Aleliūno, ne visada spėja – trūksta laiko.
Pavaduotojo teigimu, sunkiausias dalykas yra ne gauti paramą idėjoms įgyvendinti, o surasti laiko parašyti projektą. Be to, tokių žmonių, kurie sugebėtų parengti projektą, nėra daug.
„Neįkainojama gyvenimo patirtis, bet daugiau nenorėčiau“, – apie projektų rašymą kalbėjo jis.
G. Aleliūno tvirtinimu, kartais tenka išgirsti: tas nepadaryta, anas. Tada jis siūlo patiems imti kastuvą, grėblį, karutį ir sutvarkyti, o ne laukti, kol kitas padarys.
„Pas mus dirbti yra kam, bet nėra kas vadovauja“, – juokauja G. Aleliūnas.
Dirbantys žmonės turi derinti ir darbą, ir asmeninį gyvenimą, ir visuomenines pareigas, tad nėra vieno, kuris važiuotų į bendruomenių susirinkimus, galėtų surinkti ir perduoti kitiems informaciją. Visais darbais dalijamasi draugiškai – kas ką gali, tą daro. Pasak G. Aleliūno, svečiuojantis Olandijoje pastebėta, kad ten bendruomenėms paprastai vadovauja jau savus verslus vaikams perdavę ūkininkai – turintys sveikatos, bet dar norintys veiklos. Pastaruosius stebino lietuvių sugebėjimas viską suspėti.
Draugiška bendruomenė
Ramygalos seniūnas Valdas Chirv sako, kad Uliūnuose dirba labai aktyvus seniūnaitis, jis yra ir bendruomenės tarybos narys. Visus, kurie gauna pašalpą, jis siunčia tvarkyti aplinkos. Panašiai dirba ir kitų kaimų seniūnaičiai.
„Galiu tik nuoširdžiai padėkoti. Labai didelė paspirtis seniūnui įdarbinant žmones“, – tvirtina V. Chirv.
Apie Uliūnų bendruomenę jis sako, kad tame kaime gyvena gana aktyvūs ir draugiški žmonės.
„Jei reikia talką daryti, jokių problemų nekyla“, – džiaugiasi seniūnas.
Daiva SAVICKIENĖ
