Tarptautiniai investuotojai ragina galvoti apie lankstesnį darbo santykių reguliavimą. Su tuo nesutinka į piemens vaidmenį įsijautę politikai.
Darbo santykių reguliavimas Lietuvoje gali būti tikra rakštis. Ypač kai stengiamasi veikti ne aplenkiant, o atsižvelgiant į galiojančius įstatymus. Ką tik kadenciją baigusiai konservatorių Vyriausybei, nepaisant pažadų ir didesnių užmojų, per ketverius metus nieko svarbesnio šioje srityje nuveikti nepavyko. Įstaigos „Investuok Lietuva“ duomenimis, pagal darbo rinkos efektyvumą Lietuva pasaulyje užima neaukštą 65 vietą, o kitoms šalims įgyvendinant reformas padėtis tampa prastesnė.
Nors Lietuvoje galiojančios įdarbinimo ir atleidimo iš darbo procedūros nėra griežčiausios pasaulyje, jos vienos griežčiausių ES. Todėl kai investuotojas renkasi tarp tokių valstybių kaip Lietuva ir Čekijos Respublika, jis naują paslaugų centrą ar gamyklą greičiausiai bus linkęs steigti pastarojoje, kur darbo santykių reglamentavimo tvarka yra gerokai lankstesnė.
Dėl susiklosčiusios padėties būtų galima kaltinti politinį nelankstumą ir valios trūkumą. Bet, kaip paaiškėjo per spalio pabaigoje surengtą Investuotojų patarėjų komisijos diskusiją, tam gali būti ir kelios kitos priežastys. Nors ir keista, jos susijusios su gerais ketinimais apsaugoti silpnesnę pusę darbo santykiuose – samdomus darbuotojus.
Minėtoje diskusijoje dalyvavęs ilgametis Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas teigė, kad pagrindinė politikų funkcija kalbant apie darbo santykius yra užtikrinti, jog ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos. Aišku, diskusijoje dalyvavusiems investuotojams toks politikų misijos apibrėžimas iš karto sukėlė nuostabą, o A. Sysas, nenorėdamas toliau gąsdinti užsieniečių, pridūrė, kad vilko apibrėžimas čia labiau taikomas vietos verslininkams.
Laikantis tokio požiūrio natūralu, kad tarp avies ir vilko atsiranda piemens poreikis, kuris savo rankose turėtų tvirtą botagą ir galėtų apginti vieną nuo kito. Bet botagas vienodai skaudžiai tvoja ir tikriems, ir tariamiems vilkams.
Reikėtų pripažinti, kad lietuviškas verslas savo kultūra ir santykiais su darbuotojais dar turi kur pasitempti. Vis dėlto skirstymas į vilkus ir avis labiau tinka XIX a. fabrikams, o ne šiuolaikinėms organizacijoms, kuriose vadovai ir jų pavaldiniai iš esmės siekia bendro tikslo – geresnių veiklos rezultatų. Mat kuo jie bus geresni, tuo daugiau galimybių bus didinti užmokestį ir kitais būdais atsilyginti žmonėms. Beje, kai kuriose srityse atlyginimas yra itin glaudžiai susijęs su individualiais rezultatais.
Aišku, visada galima argumentuoti, kad darbdavys geresniais rezultatais nebus linkęs dalytis su savo pavaldiniais. Beje, kaip to įrodymą politikai dažnai mini per pastaruosius kelerius metus gerokai išaugusį įmonių pelningumą ir mažai pakitusius atlyginimus. Bet jie pamiršta pridurti, kad prieš krizę atlyginimai augo gerokai greičiau negu įmonių pelnas. Tai reiškia, kad atlyginimai linkę reaguoti ne tik į finansinę įmonių būklę, bet ir į situaciją darbo rinkoje.
Kaip ir kitose srityse, taip ir darbo rinkoje didesnė konkurencija dėl darbuotojų lemia didesnius atlyginimus, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, per pastaruosius dvejus metus labiau ūgtelėję atlyginimai informacinių technologijų sektoriaus darbuotojams buvo ne kas kita, kaip kelių stambių IT paslaugų centrų įsisteigimo Lietuvoje padarinys. Nors tokie dėsniai atrodo akivaizdūs, juos sugeba perprasti ne visi politikai.
Pasak „Nordea Bank“ vyresniojo konsultanto ir Naujų Europos rinkų padalinio vadovo Thomaso Neckmaro, galima turėti griežtus, bet paprastus darbo santykių reguliavimo įstatymus. Lietuvoje jie yra ir griežti, ir sudėtingi, o jų laikymasis reiškia papildomas veiklos sąnaudas. Jis pažymėjo, kad kuo įstatymai sudėtingesni, tuo didesnė tikimybė juose rasti spragų ir jų nesilaikyti. Jei nė vienas save gerbiantis užsienio investuotojas taip nesielgs, tačiau vietos įmonėms tai nebūtinai bus tabu. Tokia padėtis virsta nevienodomis konkurencinėmis sąlygomis tarp įmonių, o dėl to galop nukenčia paprasti darbuotojai – užsienio įmonės nėra suinteresuotos pradėti verslo, vietos įmonės nėra spaudžiamos gerinti egzistuojančių sąlygų.
Investuotojai ne pirmus metus pateikia įvairų siūlymų, kaip gerinti dabartinį darbo santykių reguliavimą, tarp kurių – paprastesnė atleidimo iš darbo tvarka, lankstesnės galimybės dirbti ir apmokėti viršvalandžius, mažesnės garantijos tam tikrų grupių darbuotojams ir panašiai. Atsižvelgiant į visus pasiūlymus iš esmės reikėtų persvarstyti ištisą darbo kodeksą, o jo iš esmės pajudinti dar nesiryžo jokia Vyriausybė.
Bet priežastys gali glūdėti giliau. Asociacijos „Investuotojų forumas“ valdybos pirmininko Rolando Valiūno manymu, šalyje vis dar egzistuoja turtingų žmonių baimė, kurie esą gali skriausti ir pelnytis iš kitų šalies gyventojų. Jo nuomone, politikai ir jų kuriami įstatymai virsta tos baimės išraiška.
Šiandien sunku pasakyti, kas pasikeis pirmiau – darbo kodeksas ar žmonių požiūris. Rinkimus laimėjus socialdemokratams, egzistuoja nemaža tikimybė, kad savo rinkiminį šūkį dėl rūpinimosi paprastu žmogumi jie stengsis įgyvendinti per daug tiesmukai, o darbo kodeksas ir toliau primins betoninę užtvarą. Tai neatneštų naudos nei verslininkams, nei dirbantiesiems.
