Žmonijos kuriamų aromatų pasaulyje rožė – vos ne seniausias ingredientas. Apie rožių aliejaus naudojimą kvepalams užsimenama dar Senajame Testamente, o legendinis XI amžiaus filosofas ir gydytojas Avicena tikėjo naudingomis rožių vandens savybėmis. Rožių vandens ir aliejaus gaminimo paslaptis iš persų pasiskolino arabai, vėliau – ir Europos šalys.
„Moteris turi kvepėti kaip moteris, o ne kaip rožė“, – kažkada pareiškė Coco Chanel. Be abejo, legendinė madmuazelė niekada nieko nesakė be priežasties. Ir šiuo atveju komercinis instinktas jos neapgavo. Ne paslaptis, kad C. Chanel nekentė prieš Pirmąjį pasaulinį karą išleistų kvepalų ir teigė, jog gražiosios epochos damos retokai prausėsi, todėl buvo priverstos abejotinos higienos pasekmes maskuoti sunkiais, saldžiais kvapais arba tuomet vis dar madingais monoaromatais – rožių, žibuoklių, vilkdalgių.
Žinoma, ši frazė buvo skirta naujam C. Chanel kvapui, kuris visiems laikams pakeitė šiuolaikinę parfumeriją, reklamuoti. Tačiau joje slypi gan ironiška prieštara. Sukurti Chanel „No 5“ būtų neįmanoma be nemenkos Grase auginamų rožių ekstrakto dozės. Taip, parfumerinė rožė dažnai slypi pačiose netikėčiausiose vietose – jos gausu aromatuose, kuriuose net neįtartumėte jos esant pirmąkart pauostę.
Rožė naudojama kone kiekvienoje abstrakčioje klasikinėje kompozicijoje – nuo legendinių aldehidinių kvapų (ne tik Chanel „No 5“, bet ir Lanvin „Arpège“, Guerlain „Liu“, Hermès „Calèche“, Van Cleef & Arpels „First“, Amouage „Gold“) iki tokių parfumerinės abstrakcijos monumentų kaip kažkada brangiausiais pasaulio kvepalais vadinti Jean Patou „Joy“ ir prabangių tamsių rožių akordu paremta kompozicija Jean Patou „1000 (Mille)“.
Jei susiruošite aplankyti Florenciją, būtinai išbandykite seniausią šiuo metu gaminamą rožių aromatą – Santa Maria Novella „Acqua di Rose“. Be abejo, nuo 1612 metų veikiančioje vaistinėje Santa Maria Novella bet kuriuo atveju verta apsilankyti, tačiau „Acqua di Rose“, ko gero, laikytinas vienu įdomiausių joje parduodamų kvapų.
Iš esmės tai net nėra kvepalai – veikiau pagal viduramžių receptą pagamintas rožių vanduo, kuriuo senosios Florencijos aristokratai ne tik prausėsi, bet ir gydėsi nuo įvairių negalavimų. Jį galima naudoti kaip lengvus kvepalus, kūno ir veido odos drėkiklį vasarą, toniką ir t. t. Iš dalies „Acqua di Rose“ praskynė kelią XIX amžiuje išpopuliarėjusiems lengviems rožių monoaromatams, kuriais kvepinosi karalienės Viktorijos epochos damos.
Tačiau XIX amžiaus pabaigoje parfumerijos pasaulis negrįžtamai pasikeitė, o jos kūrėjai iš kuklių aromatinius vandenukus gaminančių amatininkų pavirto tikrais menininkais. Tarp amžiaus pradžioje sukurtų svarbiausių šiuolaikinės parfumerijos kompozicijų buvo ir keli rožių aromatu paremti kvapai – gilios, sudėtingos kompozicijos iš daugelio ingredientų, niekuo neprimenančios rožių vandens, kuriuo aukštuomenės damos dar prieš porą dešimtmečių subtiliai kvepino savo baltas nosinaites.
Jei nemėgstate parfumerinių rožių, didelė tikimybė, kad tiesiog nebandėte geriausių šio žanro pavyzdžių. Tiesa, dauguma parfumerijos mylėtojų žino, jog rožių kvapai šiuo metu itin madingi. Iš dalies ši nauja banga atkeliavo iš Rytų – ją sustiprino neįtikėtinas vadinamųjų atarų (attar – arabų šalių aliejiniai kvepalai, retai apsieinantys be didelio kiekio rožių ekstrakto) populiarumas, taip pat nė neketinanti trauktis agarmedžio kvapų mada, mat šis retas ir brangus ingredientas geriausiai dera būtent su rožėmis. Parfumerinių rožių kategorija – vos ne plačiausia rinkoje, todėl išvardyti visus be išimties svarbiausius jos atstovus yra tiesiog neįmanoma.
Dramatiškos rožės
Visas šioje kategorijoje minimas rožes jungia viena svarbi savybė – jos neįtikėtinai prabangios, gilios ir emocingos. Parfumerijoje yra keli būdai sukurti dramatišką kompoziciją, tačiau vienas patikimiausių – iš tinkamai apdorotų rožių. Beje, dauguma tokių kompozicijų toli gražu nėra seksualios – tam šios gėlės pernelyg įnoringos ir snobiškos, siekiančios priversti savo savininkę išmokti su jomis susidraugauti.
Ankstyviausias šio žanro pavyzdys – šiuolaikinės parfumerijos pradininko François Coty 1906 metais sukurtas ir, deja, seniai nebegaminamas kvapas „La Rose Jacqueminot“ – ryški, drąsi prieskoninė rožė. Įdomu, kad ji kvepia absoliučiai šiuolaikiškai.
Caron „N’aimez que moi“. Pirmasis pasaulinis karas – riba, skirianti du pasaulius, viename kurių visiems laikams liks Paryžiaus gražiosios epochos moterys. To laikmečio dailiosios lyties atstovių diena prasidėdavo ankstyvą vakarą, jos vilkėdavo įmantriais pusiau rytietiškais apdarais ir niekad gyvenime nedirbo jokio darbo, o į karą išeinantys vyrai dovanojo joms aukštosios parfumerijos namų Caron įkūrėjo Ernesto Daltroffo 1916 metais sukurtą šedevrą – be galo liūdną ir jausmingą rožę, apgaubtą žibuoklėmis kvepiančios pudros debesimis. Tačiau tai šviesus, vilties kupinas liūdesys – ne veltui ši romantiškiausia ir emocingiausia pasaulyje parfumerinė rožė ant odos skleidžiasi milijonu lengvų rožinių burbuliukų. Juose, atrodo, išsaugotas visiems laikams pasibaigusios art nouveau epochos oras.
Guerlain „Nahema“. Įdomu, kodėl aukštosios prancūzų parfumerijos namai Guerlain delsė išleisti nors vieną iš tiesų ryškią rožių kompoziciją net iki 1979-ųjų. Kad ir kaip būtų, minėtais metais pasirodžiusi „Nahema“, nors ir nebuvo komerciškai sėkminga, šiandien yra laikoma viena svarbiausių pasaulio parfumerinių rožių. Tai Rožė iš didžiosios raidės – drąsi, milžiniška, paryškinta jazminų ir persikų pustoniais. Autorius – Jeanas Paulis Guerlainas.
Mona di Orio „Les Nombres d’Or – Rose Etoile de Hollande“. Ši keistokai pavadinta rožių kompozicija buvo išleista jau po talentingos kvapų kūrėjos Monos di Orio mirties. Prekės ženklo savininkai teigia, kad „Rose Etoile de Hollande“ – viena iš kelių paskutinių pačios di Orio sukurtų kompozicijų, ir jais nesunku patikėti. Tai toli gražu ne rožių monoaromatas, o gilus, sudėtingas kūrinys, iškart keliantis asociacijų su jau nebegaminama pirmąja Monos di Orio kvapų linija „Signature“.„Rose Etoile de Hollande“ – melancholiška, nostalgiška rožė, kurios širdyje slypinčią nepriekaištingą retro atmosferą kuria nebanalus rožių, persikų ir aldehidų derinys. Rezultatas – netgi ne rožių, o auksinių žiedadulkių kvapas, kurį geriausia purkšti ant plaukų.
Šiprinės rožės
Rožių šiprai – nebanali ir negausi kategorija. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai savotiškas paradoksas, mat ryški, atvira rožė ir tamsi, įmantri klasikinio šipro struktūra apskritai nedera tarpusavyje. Regis, šiuos elementus visai įmanoma sujungti į darnią visumą. Na, bent jau iš dalies. Tokiose kompozicijose natūralią vidinę šviesą praradusios rožės tampa tamsios, bauginančios ir tam tikra prasme netgi labiau dramatiškos nei pirmoje kategorijoje paminėtos kompozicijos. Jos nepanašios į save – ne gėlės, o veikiau abstraktūs pusiau nuvytusios gėlės olfaktoriniai piešiniai. Iš esmės šiprai – toli gražu ne linksma ir ne optimistiška kategorija. Maža to, ji reikalauja gan išlavinto parfumerinio skonio. Galbūt todėl šiprinių rožių rinkoje nėra ir nebus daug.
Serge Lutens „Rose de Nuit“. „Naktinė rožė“ – 1993 m. išskirtinėje Serge’o Lutenso linijoje išleistam aromatui puikiai tinkantis pavadinimas. Tamsaus, pusiau nutrinto aksomo tekstūrą primenantis kvapas – vienintelis tikras šipras maestro S. Lutenso kolekcijoje, bet autorius ir šiuo atveju neatsisako pamėgtų rytietiškų variacijų. Rožė čia suderinta ne tik su šios kategorijos šiprams būdinga muskuso doze, bet ir su santalu bei medumi. Be jokios abejonės, geriausias šiuolaikinis rožių šipras. Idėjos autorius – Serge’as Lutensas, kūrėjas – Gilles’is Romey.
Agent Provocateur. Kas galėjo pamanyti, kad 2000-aisiais pirmąjį vardinį aromatą nusprendęs išleisti prabangių apatinių prekės ženklas Agent Provocateur pasirinks šią iš pirmo žvilgsnio visiškai neseksualią kategoriją? Tačiau ne viskas taip paprasta. Agent Provocateur to paties pavadinimo aromatas – rožinis šipras su maksimaliai stipria animalistine dalimi. Muskuso ir ambros derinys pamažu atsiskleidžia ant odos ir po tam tikro laiko priverčia pasiduoti net šaltą metalinę rožę. Labai įdomus ir nepelnytai mažai dėmesio sulaukiantis kvapas. Autorius – Christianas Provenzano.
Estée Lauder „Knowing“. Moteris, išmokiusi Ameriką naudoti prabangius kvapus, visada teigė, kad visas savo parfumerines kompozicijas sukūrė pati. Sunku abejoti komerciniais ponios Lauder talentais, tačiau kvepalus jos kompanijai, be abejo, kūrė tik savo darbą puikiai išmanantys profesionalai, kitaip Estée Lauder prekės ženklas vargu ar būtų galėjęs pradėti amerikietiškos parfumerijos tradiciją. Rožinis šipras „Knowing“ – labai tipiškas Estée Lauder kvapas, vadinasi, jis tiks ir patiks toli gražu ne kiekvienai. Tai nesunkiai atpažįstama devintojo dešimtmečio stiliaus rožė – milžiniška, sintetinė, fosforescencinė ir, kaip visi kiti šio prekės ženklo aromatai, skleidžiantis stiprų retro prieskonį. Autorius – ne bet kas, o žymaus parfumerijos muziejaus „L’Osmothèque“ įkūrėjas Jeanas Kerléo.
Rytietiškos rožės
Be jokios abejonės, tai madingiausia rožių kvapų kategorija. Pasirinkimas iš tiesų milžiniškas – nuo autentiškų arabiškų ir indiškų aromatų iki šimtų (taip, tikrai) europietiškų šio žanro interpretacijų. Rožės ir agarmedžio derinys – pats populiariausias (ir iš dalies labiausiai atsibodęs), bet toli gražu ne vienintelis. Rytietiška rožė gali būtų derinama su prieskoniais, ambra, saldžiais sakais, o kai kuriose prabangiose rytietiškose kompozicijose ji dažnai nevaidina pagrindinio vaidmens. Šios rožės – tingios, sunkios, gilios, svajingos, be galo prabangios ir, ko gero, kur kas seksualesnės nei bet kuri kita rožių aromatų kategorija. Tačiau būkite atsargūs – pirma pažintis su originaliais rytietiškais kvapais (vadinamaisiais atarais) gali sukelti tikrą šoką.
Amouage „Tribute“. Amouage firmos aliejiniai kvepalai Europoje žinomi geriausiai, o „Tribute“ – vienas labiausiai europietiškų atarų, žinoma, jei toks paradoksas išvis įmanomas. Tačiau neapsigaukite – iš pirmo žvilgsnio (tiksliau, pirmo uostymo metu) jums taip nepasirodys. Visų aliejinių kvepalų kompozicijos neįtikėtinai stiprios, koncentruotos, šie irgi ne išimtis.
Vis dėlto ne veltui gaminant „Tribute“ nenaudojama agarmedžio. Pakanka pakeisti jį odos, tabako bei kedro deriniu, ir rezultatas jau nesukels jokių asociacijų su „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakomis. Tai visų pirma nuostabi kompozicija, kurioje dominuoja odos kvapas, primenantis legendinius trečiojo dešimtmečio odos aromatus. Žinoma, „Tabac Blond“ ar „Knize 10“ autoriams neatėjo į galvą mintis sutelkti kompoziciją aplink milžinišką prieskoninę rožę. Beje, „milžiniška“ šiuo atveju – toli gražu ne metafora. Teigiama, kad vienam „Tribute“ buteliukui pagaminti reikalingas visas gyvų rožių laukas.
Andy Tauer „Le Maroc pour elle“. Pirmas nepriklausomo kvapų kūrėjo Andy Tauerio aromatas iš pažiūros mažai ką bendra turi su rožėmis. Tačiau ši fantastiško sudėtingumo ir grožio kompozicija nebūtų įmanoma be širdies natose pagrindinį vaidmenį vaidinančios rožės. „Le Maroc pour elle“ – ko gero, jausmingiausia iš rožėmis paremtų rytietiškų kompozicijų. Tai įmantriai išraižytoje brangios medienos dėžutėje gulinti rožė, o šalia jos – buteliukai su saldžiais aliejais ir balzamais, kuriais mylimųjų laukiančios odaliskos įsitrina savo kūnus. Tikras orientalistinis šedevras.
By Kilian „Rose Oud“. Antra Kiliano Hennessy kvapų kolekcija „Arabian Nights“ gali pasigirti ne tik absurdiškomis kainomis, bet ir kur kas įdomesniais kvapais nei debiutiniai variantai. „Rose Oud“ – iš pirmo žvilgsnio gan banalus europeizuotas rožių ir agarmedžio derinys, tačiau sukurtas taip nepriekaištingai ir preciziškai, kad pajėgus sugundyti net agarmedžio nemėgstančius žmones. Pastarasis komponentas čia atlieka kuklią antraplanio dainininko partiją, o priekyje – be abejo, ryški raudona rožė su šiam žanrui taip pat būdingais šafranu ir kardamonu. Autorė – Calice Becker.
Urbanistinės rožės
Griežtos, sausos, rimtos ir dalykiškos? Toli gražu ne visada. Šios postmodernistinės parfumerinės rožės atspindi daugelį visą parą pulsuojančio milžiniško megapolio gyvenimo scenų: nuo ryto kavinėje iki vidurdienio biure, nuo popietės parke iki vėlyvo vakaro naktiniame klube. Tarpusavyje jos iš pažiūros neturi visiškai nieko bendra: vienos – dramatiškos ir rėksmingos, kitos – sausos ir minimalistinės. Tačiau vienas panašumas vis dėlto egzistuoja: kiekviena jų kuo puikiausiai tiks, jei gyvenate didmiestyje.
Thierry Mugler „Angel La Rose“. Rožinėje legendinio kvapo „Angel“ variacijoje rožė puikiai dera su stipriu pačiulio dvelksmu. Rezultatas – šiek tiek žaismingesnis ir moteriškesnis „Angel“, jei tik tokie apibūdinimai apskritai gali tikti šiam didingam monstrui. Tačiau neapsigaukite – ši rožė nėra nei romantiška, nei svajinga, nei jausminga. Autorius – vienas iš originalios kompozicijos „tėvų“ Olivier Crespas.
Diptyque „L’Ombre dans l’eau“. Kažkodėl niekas nemano, kad šioje 1983 metais išleistoje kompozicijoje rožė vaidina kone pagrindinį vaidmenį. Tačiau būtent taip ir yra – minimalistiniame Diptyque šedevre ji kažkodėl apsupta vešlių juodųjų serbentų krūmų. Puikus kvapas karštą dieną, kai įkaitęs asfaltas ir miesto dulkės neišvengiamai kelia gamtos ilgesį. Neseniai Diptyque išleido „Šešėlį ant vandens“ ir kvapiojo vandens pavidalu – šioje versijoje rožė yra kur kas tamsesnė ir ryškesnė, apgaubta vešlios vasariškos žalumos. Originalios kompozicijos autorius – Serge’as Kalouguine’as.
Le Labo „Rose 31“. Sunku rasti labiau urbanistinį parfumerijos prekės ženklą už Le Labo. Minimalistinis tarsi laboratorijos buteliukų dizainas, snobiški pavadinimai su nieko nereiškiančiais numeriais gale… ir genialios minimalistinės kompozicijos, kuriomis kvepia Niujorke, Londone ar Tokijuje į darbą skubantys vyrai prabangiais kostiumais ir juodomis Rick Owens suknelėmis pasipuošusios intelektualės. „Rose 31“ – prieskoninė rožė tvirtai suspaustomis lūpomis, neturinti nė lašo beveik visoms rožių kompozicijoms būdingo kiek tingaus didingumo. Ir tai nestebina – juk ja gali kvepintis ir moterys, ir vyrai. Autorė – Daphne Bugey.
