Poetas, dramaturgas, eseistas Rolandas Rastauskas Varšuvoje kovo mėnesį pristatomai Eimunto Nekrošiaus premjerai „Vėlinės“ parengė Adomo Mickevičiaus tekstą. Knygynų lentynose pasirodė jo eseistikos rinkinys „Trečias tomas“. Galiausiai 30 metų RoRa grįžta į Vilnių ir pradeda dirbti Nacionaliniame dramos teatre. IQ kultūros žurnalistė Ieva Rekštytė su rašytoju skuba aptarti šiuos pokyčius.
– Kadangi pasikalbėti pasiūlėte kavinėje netoli A. Mickevičiaus paminklo ir esame šio poeto „įtakos zonoje“, norėčiau pradėti nuo klausimo apie premjerą Varšuvoje. Kaip susiklostė tokia kūrybinė partnerystė: E. Nekrošius, jūs, A. Mickevičius ir Lenkijos nacionalinis teatras?
– Dabar nelengva prisiminti, kas buvo tikrasis šio postūmio autorius… Varšuvoje esantis Nacionalinis teatras pernai šventė 250 metų jubiliejų, nors lenkų kultūrinėje erdvėje ši data įvardijama kaip apskritai viso mūsų kaimynų viešojo teatro sukaktis. Varšuviečiai labai norėjo, kad lietuviai imtųsi, kaip teatre sakoma, daryti „Vėlines“, ir kreipėsi į E. Nekrošių (į ką daugiau?), o jis parengti inscenizaciją pasiūlė man. Sulaukėme kvietimo atvykti į Varšuvą aptarti projekto ir pažiūrėti spektaklių. Paskui kurį laiką nebendravome, nes E. Nekrošius statė „Borisą Godunovą“, dar vėliau mano įpirštą Franzo Kafkos „Bado meistrą“, kol pagaliau atvykome į aktorių atranką. Trauktis nebebuvo kur.
Beje, 1990 m. įspūdingą hermetišką spektaklį su įstabia Jono Arčikausko scenografija ir ne mažiau puikiu Valentino Masalskio vaidmeniu pagal „Vėlines“ buvo pastatęs Jonas Vaitkus. Krokuvoje net padarytas televizinis jo įrašas, tačiau to meto geopolitinė padėtis teatrą vertė persikelti į gatves ir aikštes.
Su šia premjera vėluojame gerus pusantrų metų, per tą laiką „Vėlinių“ iššūkį priėmė kiti režisieriai, lenkų teatre gimė keletas itin radikalių pastatymų. Šio kūrinio statusas jų draminėje literatūroje siekia biblines aukštumas, nukaltas net terminas – arcydramat. Lapkritį Varšuvoje vyks „Vėlinių“ festivalis. Galite įsivaizduoti – savaitę kas vakarą bus rodomos „Vėlinės“! Tiesa, A. Mickevičius visą gyvenimą bandė tą veikalą užbaigti, bet jam taip ir nepavyko. Vieno kanoninio teksto nėra, tad kiekvienas pastatymas sukuria savą „Vėlinių“ variantą, kaskart skirtingą dėlionę.
– Kaip šią dėlionę sudėjote jūs? Ar dalyvavote visame kūrybiniame procese?
– Svarbiausias klausimas buvo, ar mėginsime aprėpti visas „Vėlines“, ar imsimės tik trečios dalies, kurios veiksmas vyksta Vilniuje. Štai lenkų režisierius Michałas Zadara stato visas: skaitomos net remarkos ir galutinis variantas truks 12–13 valandų. E. Nekrošius nusprendė, kad reikia aprėpti visą kūrinį, tačiau gerokai jį sutrumpinti, tad buvo aišku, jog prireiks rimtos operacijos. Palikau gal ketvirtadalį poemos. Dirbau su originalu, o E. Nekrošius – su jauno Justino Marcinkevičiaus vertimu, kuris, be jokių abejonių, kaip ir visų kitų klasikos vertimų atveju, tėra tik kūrinio interpretacija, itin nutolusi nuo originalo.
„Vėlinės“ režisieriui ir aktoriams – tikras minų laukas. Gustavo-Konrado vaidmens atlikėjas Lenkijoje iškart patenka į teatro istoriją. Kaip ir Hamletą suvaidinęs Andrius Mamontovas – kas žino, galbūt teatro analuose jis išliks ilgėliau nei lietuvių roko. Lenkų teatro tradicija diktuoja išskirtinio aktoriaus atsiradimą „Vėlinių“ centre, tačiau visi užmiršta, kad Konradui tik 23-eji: A. Mickevičius, kuriam Lietuvoje rašant pirmąsias dalis tiek ir buvo, šį personažą kūrė tarsi žvelgdamas į metafizinį veidrodį. O Lenkijoje į sceną išeina vos ne pusamžis žvaigždėnas, ir visi alpsta iš laimės. Nuo centrinės figūros priklauso beveik viskas: arba kuo autentiškiau atkuriam istoriją, kuri iš esmės byloja prakeiktojo poeto gimimą, arba rodome dar vieną tautinių ir patriotinių vertybių ornamentais apipintą inteligentišką atvejį. Galų gale atradom vaikiną, kuris, mano manymu, tiesiog skirtas šiam vaidmeniui, tačiau mūsų pasirinkimui pasipriešino teatras. Mano svajonių Gustavas-Konradas, kažkas tarp Johny Deppo ir Kurto Cobaino, pasitraukė į sapnų lygį. „Vėlinės“ vienu metu man asocijavosi su paskutiniu Jimo Jarmuscho filmu.
Sykiu pavyko prastumti du jaunus talentus – jie šiame spektaklyje turėtų sublizgėti. O visa kita – privati E. Nekrošiaus teritorija, kurioje jis tradiciškai veikia vienut vienas. To bendradarbiavimo šiuo atveju nederėtų sureikšminti. Parengiau tekstą, nuo kurio jis atsispiria, kurdamas savo įstabias mizanscenas, ir tiek. O kiek iš tos dėlionės liks premjeroje, nežino niekas.
– Ką naujo atradote dirbdamas su originaliu poemos tekstu?
– Tai istorija apie nesėkmingą jauno genialaus poeto bandymą tapti dramaturgu. Tačiau tasai pralaimėjimas šiuo atveju įgyja visiškai kitokį matmenį, kurio sieti vien su estetika nebereikia, jis yra gerokai platesnio paveikslo ar proceso dalis. Jaunas A. Mickevičius siekė tapti aktyviu europinio romantizmo žaidėju ir šioje draminėje poemoje jungė dvi madingas to meto literatūros temas – folklorą ir vampyrologiją. Taip taip – vampyrologiją! Po dešimties metų, visiškai subrendęs kaip poetas ir asmenybė, jis Dresdene rašo trečią, vilnietiškąją, poemos dalį, kuri glaudžiai susijusi su jo paties biografija. Tačiau vampyrai niekur nedingsta – jie dabar rusų caro pakalikai ir lenkų bei lietuvių budeliai. Tačiau Gustavo virsmas Konradu iš tikrųjų irgi yra to paties romantinio vampyro tapsmas pačiu A. Mickevičiumi – poetu, prisiimančiu atsakomybę už pavergto krašto likimą ir stojančiu į kitų, jau tikrai neberomantiškų, carinės imperijos vampyrų medžioklę.
– Viename naujausios knygos „Trečias tomas“ tekste rašote: „Pamenu, kaip prispaustas klausimo, ką reiškia būti poetu, suvapėjau: tverti tarp gėdos ir tylėjimo girnapusių.“ Gal galėtumėte plačiau išskleisti tą gėdos būti poetu aspektą?
– Visada pakeliu antakius, kai kas nors prisistato poetu arba poete ir tai daro su tam tikra nuolankumo ir sykiu didybės išraiška bei intonacija. Būti poetu po Rainerio Marios Rilke’s, Marinos Cvetajevos ar Dylano Thomaso, man regis, baisi gėda (juokiasi). Tarsi iš karto deklaruoji, kad esi ne mažiau svarbus. Draugai Lenkijoje mane paprastai pristato „žinomu lietuvių poetu“ – tai skamba kaip „Misteris Lietuva“. Atrodo, kad tie didieji ir taurieji tokiais atvejais tave girdi ir mato.
– Tad jūsų vidinis redaktorius iš tiesų yra visi jūsų stabai?
– Geras pastebėjimas, iš tiesų, o kam gi rašo poetas? Mirusiųjų poetų draugijos nuomonė apie gyvųjų eilėraščius būtų labai įdomi. Ką, pavyzdžiui, Judita Vaičiūnaitė pasakytų apie naują Aušros Kaziliūnaitės rinkinį? Mes visi trokštame pripažinimo čia ir dabar, bet juk dažnai jis būna nulemtas įvairiausių išorinių veiksnių… Taigi, jauniesiems poetams trūksta nusižeminimo ir nuolankumo.
– Jūsų esė knygos pavadinime „Trečias tomas“ nusižeminimo neįžvelgiu, girdžiu tirštą ironijos atspalvį.
– Spėjimas teisingas, ironijos čia esama. Pirmas ir antras tomai pavadinti pagal autorines skiltis – „Kitas pasaulis“ ir „Privati teritorija“. Žinoma, rinktinę galėjau pavadinti dar geriau – „Paskutinis tomas“.
– „Trečio tomo“ epigrafe yra Maxo Frischo citata apie tai, kad savo tekstuose jis ne aprašinėdavęs, o tik išsiduodavęs. Gal esė žanras tam iš esmės ir skirtas?
– Nes viskas vis tiek sukasi apie „aš“ kaip apie ašį, ar ne? Tik įdomu, kiek tas „aš“ yra veidrodinis rašytojo atspindys, o kiek konstruktas. Ar mano šešėlis irgi aš? Marcelis Proustas savo epopėjos pagrindiniam veikėjui dovanoja savo vardą, bet tai jokiu būdu nėra autobiografija. Tiesiog Marcelis yra personažas, kuris visą laiką sako „aš“, bet kiek iš tiesų jame yra M. Prousto, o kiek paties autoriaus konstruojamos personažo psichofizikos, sunku pasakyti. Pastarojoje mano knygoje pirmąsyk nemažai fikcijos: „tapymą iš natūros“ lydi svarstymai, „kas galėtų būti, jeigu“ arba „įsivaizduokime, kad“. O pirmasis rinkinio tekstas su nuotykių elementais (tiksliau, jų parodija) „Poeto Griuvėsio sugrįžimas“ – gryna fikcija.
Nuojauta kužda, kad „Trečias tomas“ bus skaitomiausia mano knyga. Skaitydamas jos fragmentus auditorijai pastebėjau, kad klausytojai reaguoja labai gyvai. Viliuosi, jog skaitytojai reaguos taip pat.
– Retas kuris rašytojas, poetas geba įtaigiai skaityti savo kūrybą. Kartais ją įgarsinti apskritai vengia, o jūs tai praktikuojate ir jums sekasi. Gal net kuriame nors teksto redagavimo etape jį perskaitote balsu?
– Iš tikrųjų retai kada rašytojams pavyksta mesti pirštinę skaitovams, bet išimčių esama. Dažnai blogi poetai yra puikūs skaitovai… Redaguodamas garsiai neskaitau, bet tekstą vis tiek girdžiu. Pastebėjau, kad ilgainiui sakiniai ėmė ilgėti (gal tai susiję su amžiumi), o skaitant balsu tie dažnėjantys skliaustai ar net išplėtotos išnašos kelia naujų iššūkių, tad įdomu keisti tonaciją, tempą, tembrą. Be to, dalyvavę mano performansuose sako, kad vėliau, jau skaitydami patys, neišvengiamai girdi mano intonacijas. Po gero eseisto turbūt išlieka ne giliamintiški išvedžiojimai, o autoriaus intonacijos, jo balsas – kaip gyvasties įrodymas.
– Vis dėlto kitoje girnapusių pusėje kaip atsvarą gėdai minite tylą. „Trečiame tome“ atsidūrė ir tekstas apie ją, įkvėptas žymiojo Johno Cage’o kūrinio „4’33“, kurį pavadinote savęs suvokimo išbandymu. Kaip atrodo jūsų kūrybinės tylos etapai?
– Grįžau į literatūrą būdamas veik 40-ies. Sunku patikėti, ar ne? Mano debiutas buvo labai ankstyvas, paskui turėjau bėdų su cenzūra: pirma ir antra pjesės faktiškai buvo uždraustos. Maždaug 1983 m. ėmiausi poezijos. Atrodė, kad gyvenimas taip ir bėgs: gims vienas kitas posmas, kuriuos gurkšnodamos vyną skaitys draugų draugės. Bus truputis keistos prozos, kurios siūlyti redakcijoms niekam nešautų į galvą. Pamenu, sovietmečiu Petro Repšio dirbtuvėje kartą skaičiau kelis fragmentus, ir Vytautas Kalinauskas pasakė: „Kaip malonu žinoti, kad tavęs niekas niekada nespausdins.“ Visi tada nuoširdžiai pasijuokėm.
O tas sugrįžimas… Tekstas „Krantams“, pirmosios skiltys „Lietuvos rytui“, ką tik atsiradusioms „7 meno dienoms“. Kaip eseistas gimiau būdamas 40-ies, ir ši eseistinė kelionė trunka jau du dešimtmečius. Nežinau, ar ji tęsis. Apie tai negalvoju. Beveik 20 metų gyvenau tylos zonoje. Be to, 1986-aisiais, po 14 nuobodiados metų Vilniuje, grįžau į Palangą, ir mano draugai (visi jau seniai mirę) sakė, kad per anksti išėjau į pensiją, nes tasai sugrįžimas būtent taip ir atrodė.
Dabar grįžtu į Vilnių po… 30 metų. Taigi ta tyla kartais trunka ilgiau nei keturias minutes ir trisdešimt tris sekundes. Kiekvieno menininko biografijoje esama tylos periodų, tokių egzistencinių pauzių, kai, regis, niekas nevyksta. Kažkur kažkas kariauja, keičiasi režimai, laisvės šaukliai virsta užkietėjusiais konservatoriais, tatuiruotės stoja drabužių vieton… O tu išgyveni kažkokią meditacinio sąstingio būseną, žinomą tiek krikščionybės, tiek budizmo praktikose. Šventa statika. Nors, neslėpsiu, šiuo atveju ji turi tokį vudialenišką pamušalą: baisus čia „vienuolis“ Palangoj – tik meditacijai ir skirtoj vietoj (juokiasi).
– Kiek dabar jūsų dienose ir darbuose yra poezijos?
– Man buvo netikėta Jotvingių premija, kai vėl teko pabūti poetu. Mačiau, su kokia pašaipa reagavo jaunieji plunksnos broliai. Labai mėgstu kai kurių poetų senatvės eilėraščius, pavyzdžiui, Jarosławo Iwaszkiewicziaus ar Tadeuszo Różewicziaus. Gera sulaukti laiko, kai kūrybai nebesuteiki jokios papildomos prasmės. Toks „japoniškas“ stilius man visada kėlė sveiką pavydą. Visai tikėtina, kad „Ketvirtas tomas“ bus 40 puslapių. Be to, grįžau į Vilnių. Baigęs universitetą 8 metus dirbau Operos ir baleto teatre, į pensiją išeisiu turbūt vėl dirbdamas teatre. Taip apsisuko ratas, bet tai jau kita istorija.
—–
R. Rastauskas
Gimė 1954 m. Šiauliuose.
1978 m. Vilniaus universitete (VU) baigė anglų kalbą ir literatūrą.
1978–1986 m. dirbo redaktoriumi Operos ir baleto teatre, dėstė VU.
1986 m. persikėlė į pajūrį, rengė performansus. Stažavosi Londono nacionaliniame, Edinburgo „The Traverse“ ir Skarboro teatruose. Tapo Klaipėdos universiteto docentu.
1989–1990 m. – „Atgimimo“, 1993–2003 m. – „Lietuvos ryto“, 2003–2004 m. – „Akiračių“ (Čikaga), nuo 2005 m. – „Verslo klasės“ skiltininkas.
Išleido eilėraščių knygas „Albumas“ (1987 m.), „Tinginio raudos“ (1992 m.), „Aktorius pasitraukia“ (1996 m.), „Metimas“ (2006 m.), pjesių rinkinį „Lenktynių aitvaras. Talmantas žuvėdra“ (1989 m.), teatrinių istorijų ir pjesių rinkinį „Bermudų trikampis“ (2011 m.).
2001 m. gavo Kultūros ministerijos premiją už geriausią metų kultūrinę publicistiką.
2006 m. pelnė Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto premiją už kūrybiškiausią 2005 m. knygą „Kitas pasaulis“ ir Ievos Simonaitytės premiją.
2010 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
2015 m. už poezijos rinktinę „Vienišos vėliavos“ pelnė Jotvingių premiją.
