Vienas mano veidaknygės bičiulis neseniai liūdnai konstatavo, kad Lietuvoje bemaž niekas nepasveikino savo bendrapiliečių žydų su Naujaisiais – 5774-aisiais – metais, o štai net naujasis Irano prezidentas pasveikino…
Kasmet pasaulio žydai rugsėjo pradžioje švenčia Roš ha-Šaną. Tačiau Lietuvoje šiemet rugsėjis kur kas labiau paženklintas ne šventės prisiminimu, o 70-osiomis Vilniaus geto likvidavimo metinėmis. Ta proga surengtas ketvirtasis litvakų kongresas, į kurį buvo kviečiami Lietuvos žydų palikuonys iš viso pasaulio: Pietų Afrikos Respublikos, Izraelio, Kanados, Meksikos, Argentinos, Brazilijos ir kitų valstybių. Vieni jų dalyvavo įvairiuose Lietuvos žydų bendruomenės paruoštos programos renginiuose ir akademinėse diskusijose, tokiose kaip Vytauto Didžiojo universitete, kur buvo bandoma atsakyti į klausimus, kas nutinka individui ir visuomenei, kai traumuojančios ir šokiruojančios žinios nustumiamos į sąmonės periferiją arba blokuojamos, kaip įveikti šiuos individualios ir kolektyvinės sąmonės barjerus ir pasiekti kitokį sąmoningumo lygmenį. Kiti lankė Kauną, Kėdainius, Kretingą, Panevėžį, Ukmergę ir kitas Lietuvos vietas, kuriose nusėdo žydų genties praeitis, kuriose, pasak poeto Marcelijaus Martinaičio, kažkuo labai baisiu liko užteršta ta žemė.
Ta žemė – Lietuva, kurios praeitį ženklina kartu su žydų tauta siejama daugiau nei 600 metų istorija, kiek ilgesnio buvimo istorijos skersvėjuos nei su kitų tautų protėviais – lenkais, baltarusiais, vokiečiais. Ką šiandien, be atminties ženklų ir ritualų, mena toji lietuviška žemė, tiksliau, čia ir dabar gyvenantys jos piliečiai?
Rašytojas Grigorijus Kanovičius, vienas iš tų šiandien dar prisimenamų litvakų, neseniai savo interviu liūdnai konstatavo, jog žydų laikotarpis Lietuvoje baigėsi, nors to nenori pripažinti žydai, dar gyvenantys Lietuvoje, ir lietuviams tai nesmagu girdėti. Jo nuomone, kongresas yra labiau iškilmės. O kaip yra iš tikrųjų su mūsų atmintim ir posovietinio mentaliteto grimasomis?
Tolerancijos žmogumi nominuota poetė Daiva Čepauskaitė, sukūrusi sukrečiančią pjesę „Diena ir naktis“, dar visai neseniai teigė, kad jai Holokausto tema buvusi visai nepažinta ir nesuprasta. Tada naiviai stebėjausi, jog taip negali būti, juk mes, vienaip ar kitaip, žinojom, girdėjom, pykom, gėdijomės ir nedrįsom kalbėti, arba, dar blogiau, teisinomės, kad mes, šiandien gyvenantys, „ne prie ko“, kad tai jau tik skausminga praeitis, kad ne visi niekšai buvo, kad atsirado tiek daug tų, kurie nebijojo ir gelbėjo etc. Daiva savo nežinojimą ir suvoktą žinojimą išdrįso įprasminti pjesėje, vėliau prabilo Sigitas Parulskis „Tamsoje ir partneriuose“ – skausmingai viešumon ištraukė mūsų visų gėdą ir kaltę, pramušė sovietinio mentaliteto šarvus, kai Holokaustas buvo siejamas su sovietmečio kliše, jog tai esą tik hitlerinių okupantų ir jiems talkinusių buržuazinių nacionalistų nusikaltimai, kad tai ne mūsų, o tų – kitų blogesnių ir jau praeitin nuėjusių šešėliai…
Kiek laiko reikėjo, kad suvoktume, jog tai ir mūsų gėda bei kaltė, kad pasibaisėtume, kiek nedaug ginkluotų vyrų pakako nužudyti milijonams?
Nacių laikai jau seniai išgaravo čia ir dabar gyvenančių kartų atmintyje, tačiau nuodingas jų palikimas toli gražu neišnykęs. Jei būtų kitaip, ar pašvinkusiose komentarų džiunglėse atrastume tokių bukų, kaip antai „žydams reikia – tegu jie gedi“, ar pajustume tiek antisemitizmo nuodų, kai Lietuvoje jau beveik nebeliko žydų? Gal didžiausia problema tai, kad rėžiant kalbas iš oficialių ir neoficialių tribūnų Holokausto aukos paverčiamos skaičiais ir miglose paskandinama bet kokia empatijos galimybė. Tos aukos, kaip ir jų dabar vis visaip godojamas turtas, yra ne tik tos tautos, bet ir mūsų, Lietuvos valstybės piliečių, – žydų, – praradimas, nesvarbu, kokioms socialinėms grupėms jie priklausė ar kokios buvo jų pažiūros. Tai ne jų, tai mūsų visų netektis.
Pamenu, kad tokios empatijos ir tolerancijos pamoka man asmeniškai buvo tai, ką profesorė Irena Veisaitė 2008 m. Bernardinų bažnyčioje pasakė, ko ją išmokė Holokausto patirtis: užjausti ir suprasti kitus, niekad nelyginti kančių masto; niekad negalvoti, kad kančia tau teikia kokias nors privilegijas; niekad nieko nepaženklinti Dovydo žvaigžde ar kokiu kitu nacionaliniu, religiniu, etniniu simboliu, suteikiant jam žeminančią žmogų prasmę; niekad niekam nepadaryti to, kas buvo padaryta man; niekad nekaltinti tautos už atskirų žmonių ar net valdžios padarytus nusikaltimus; kad, norint toliau gyventi, reikia išmokti mylėti ir atleisti… Tam reikia išminties ir kilnumo. O ko reikia tiems, kurie į šią tragediją žiūri tik kaip į istorijos vadovėliuose užfiksuotą faktą?
Zygmuntas Baumanas kalbėdamas apie pražūtingą Holokausto palikimą pabrėžė, kad vien išlaisvinantis gėdos jausmas galėtų padėti išsaugoti moralinę šios baisios istorinės patirties reikšmę ir atsikratyti Holokausto vaiduoklio, kuris po šiai dienai persekioja žmogaus sąžinę ir susitaikymo su praeitimi labui šiandien mažina mūsų budrumą.
Kam, sakysite, reikia to budrumo, jei kur kas aktualesnės bėdos lenda į akis. Pasakysiu labai paprastai – tam, kad iškištume galvas iš tos sukrečiančios abejingumo ir netolerancijos miglos, iš patyčių liūno, kad atsikvošėtume ir nepaliktume Holokausto skausmo, litvakų ir jų indėlio į mūsų kultūrą vien kaip muziejinių eksponatų, tinkančių jubiliejams švęsti ir politikos datoms minėti tada, kai dingsta jungtys tarp mūsų praeities ir nuo jos gerokai atitrūkusios dabarties.
