Švedų rašytojas ir vertėjas Ulfas Peteris Hallbergas esė romane Europos kultūros paveldą ironiškai pavadino šlamštu. Tai – rašytojo provokacija, skatinanti diskutuoti apie vertybes ir vienadienius reiškinius. Šiomis temomis su romano „Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį“ autoriumi kalbėjosi ir IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.
Kai Vilniaus knygyne pasiteiravau „Europos šlamšto“, pardavėja įtariai perklausė: „Ar čia toks pavadinimas?“ Ar niekas jūsų nebandė atkalbėti, kad „šlamštas“ knygos pavadinime komerciniu atžvilgiu nėra tinkamiausias pasirinkimas?
– Mano jaunėlis sūnus dėl tokio pavadinimo buvo labai nusiminęs. Mokytoja jo paklausė, ką dirba tėvas. Kai vaikas pasakė, kad esu rašytojas, ji klausinėjo, ką esu sukūręs. Sūnus pažvelgė į pedagogę ir pasakė: „Na, jis parašė „Europos šlamštą“.“ O grįžo namo supykęs, kaip galėjau sugalvoti tokį blogą pavadinimą: „Mokytoja į mane žiūrėjo taip, lyg tu rašytum apie Europos gatvių valymą rytais ir šiukšlių išvežimą.“
Iš tiesų knygos pavadinimas kilo iš vienos poros pokalbio, kurį girdėjau Niujorke. Moteris buvo tiesiog įsimylėjusi europietišką kultūrą. Ji pakvietė vyrą kartu nueiti į puikią prancūzų impresionistų parodą. Tačiau jis į tai atsakė: „Ne, europietiško šlamšto tai aš nežiūrėsiu.“ Supratau, kad kai kuriems žmonėms kultūra tėra niekalas, šlamštas. Tad pasirinkau tokį pavadinimą norėdamas provokuoti, sukelti diskusiją. Aš, itin vertinantis meną ir literatūrą, kartais supanikuoju matydamas, kiek daug žmonių tai laiko nuobodybe. Bet manau, kad su menu susiję asmenys iš to pasisemia daug energijos. Jie visai kitokie nei besivaikantys vien pinigų ar šlovės. Mano knyga, pasakojanti apie meno mylėtoją, savo gyvenimą kūrusį ant iliuzijų pamato, sako: pažvelkite, šis vyras (rašytojo tėvas Ulfas Hallbergas – IQ past.) mirė sulaukęs 87 metų ir visą laiką buvo gyvybingas kaip paauglys. Pažiūrėkite į daugumą žmonių aplink: gal jau reikia pradėti klausti, kur link jie eina savo gyvenime.
Kas atsitiko žmonėms, kad toks pokalbis, kurį girdėjote Niujorke, tapo apskritai įmanomas?
– Pasaulis ekonomiškėja ir bando įdiegti esąs vienintelė didelė vertybė. Tai persiduoda ir kultūrai: kuri tai, ką lengvai galima parduoti, nors savo darbu veiki tik žemiausius instinktus. Viskas apie seksą, narkotikus, smurtą bus gerai perkama. Tačiau būtent muzika, dailė, literatūra gali ypač praturtinti žmogų ir padėti įveikti sunkumus. Mes praradome ryšį su žmogiškosiomis vertybėmis, o menas padeda jį atkurti. Žinau, kad kalbėti vien rimtai apie rimtus dalykus nelabai efektyvu. Todėl man toks artimas žydiškas humoras, santūrumas, ironija. „Europietiškas šlamštas“, be abejo, ironiška knyga.
Kaip manote, ką sau artimo šioje knygoje, kurioje susipina Europos kultūros paveldo ir jūsų šeimos istorija, atpažįsta skirtingų šalių skaitytojai?
– Vilniaus knygų mugėje prie manęs vis prieidavo koks nors žmogus ir sakydavo: „Kaip norėčiau, kad jūsų tėvas būtų buvęs ir mano tėvas.“ Ir aš iš karto pamatydavau to žmogaus gyvenimą, suvokdavau jo vertybes. Todėl man kiekvienas mano knygos skaitytojas yra ir mano tėvo vaikas.
Kartais bandau įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei tėvas nebūtų dievinęs meno, nebūtų spjovęs į pinigus. Reikia paklausti ir kito dalyko, kuris neišvengiamas kalbant apie bet kurį vyrą: o kur moteris? Mano mama buvo labai stipri ir kilniadvasiška asmenybė. Niekada gyvenime negirdėjau jos tėvui priekaištaujant, kad šis neuždirba pinigų. O jos vyras juk kasdien rinko laikraščių iškarpas apie meną ir kaupė kolekciją. Jaučiuosi tikrai privilegijuotas, kad gimiau būtent šioje šeimoje. Man buvo įdiegta tiek vertybių, kad jaučiau pareigą perduoti jas kitiems. Be to, mano tėvai laikėsi nuostatos, kad visi žmonės yra lygūs ir svarbūs, jie nesirūpino vien savo vaikais – manimi ir seserimi. Dirbdama mokytoja, mama puikiai matė, kad tėvai vis labiau paiso tik savo pačių vaikų. O mano tėvų esminis vertybių pagrindas buvo lygybė ir vienodas elgesys su visais, nepaisant socialinio sluoksnio ar kitų dalykų. Man regis, tokios pat kilniadvasiškos prigimties yra ir menas. Geriausi yra tie meno kūriniai, kuriuose kilniadvasiškumo daugiausia.
Dar niekada nebuvo taip lengva parašyti ir išleisti knygą kaip šiandien. Ar kartais nejaučiate, kad šioje gausybėje rašytojo vardas tampa devalvuotas?
– Knygų rašymas ir leidyba šiandien grindžiami šlove. Kiekvienas, kurio neaplenkė sėkmė, šlovė ar turtai, anksčiau ar vėliau ateina iki sprendimo išleisti kūrinį. Vienintelė problema, kad tikro menininko akimis tokia knyga nėra knyga. Tai tiesiog prekė. Menas yra to, kas aukščiausia, geriausia, didingiausia, išraiška, o tokios knygos leidžiamos dėl kitų priežasčių. Tačiau šiuo atveju mene yra tam tikras teisingumas. Tavo kūrinio vertės teisėja bus žmonija. Tikriausiai senovėje buvo galybė graikų, kurie rašė mėšliną poeziją ir romanus. Bet šiandien žinome tik Sofoklį, Aischilą, Platoną, nes tai, ką jie kūrė, buvo tikra.
Dabar stengiamės kuo sparčiau plėtoti technologijas, kurti naujas programėles, naujus įrenginius. Tačiau turinys ir kokybė to, ką technologijos turėtų atlikti, prastėja. Žiūrėdamas senąsias fotografijas matai, kad jos daug vertingesnės už tai, kas šiandien sukuriama skaitmeniniais fotoaparatais. Gal tai ženklas suabejoti, ką technologijos iš mūsų atima. Manau, kad jos sunaikina dalį mūsų gebėjimų, kuriuos turėtume, jei būtume jautresni menui.
Technologijos lyg ir palengvina meno prieinamumą vartotojui. Bet atrodo, kad realybėje tai ne visai veikia?
– Esminė technologijų pasaulio iliuzija – manyti, kad viskas visada prieinama ir kad tai labai gerai. Pirma, tai neišsprendžia jokių bendražmogiškų dalykų. Antra, kyla klausimas, kas visą tą informaciją pateikė? Kieno ranka atrinkta tai, ką randame „Google“ ar „Vikipedijoje“? Už tos pateiktos informacijos dažniausiai vis tiek glūdi noras parduoti, ir tai niekinga.
Menas šiuo atžvilgiu demokratiškesnis, nes jis prieinamas kiekvienam žmogui ir siūlo tai, kas geriausia. Menas gali padėti kelti klausimus taip, kad žmonija turėtų progą išsaugoti svarbias vertybes, kad nebūtų dar vieno holokausto. Tam reikia atsakyti į esminį klausimą: kaip save formuoti, lavinti, pakylėti aukščiau gyvuliškojo prado. Bijau, kad šiandien einame priešinga kryptimi. Kuo labiau lenkiamės instinktams, tuo sparčiau gyvulėjame.
Žmonės neretai sako, kad skaityti knygas šiandien per sudėtinga, reikalauja per daug laiko. Bet kuo lengvesni dalykai, su kuriais susiduriame, tuo mažiau išmokstame. Todėl netikiu malonumais, turtu, valdžia, šlove. Man atrodo, kad reikšmingiausia ne tai. Svarbiau pripildyti savo gyvenimą europietiško „šlamšto“, nes jame glūdi stebuklai. O pinigai ir valdžia neretai paskui save palieka daug pykčio, pavydo ir kitų neigiamų dalykų.
Ar manote, kad europietiškas šlamštas jūsų vartojama prasme šiandien atsidūręs pavojuje?
– Prieš dešimt ar daugiau metų išleidus knygą viešumoje buvo daugiau kritinių atgarsių. Šiandien pirmiausia valdo garsus prekės ženklas, taip pat modelis, pagal kurį parašyti kūriniai gerai perkami. Švedijoje turėjome porą gerų detektyvų rašytojų. Dabar yra šimtai prastų detektyvų rašytojų, bet jų knygos taip pat perkamos, nes švediškas detektyvas yra tarsi stiprus prekės ženklas. Mane liūdina, kad nebeliko atskirties tarp kokybės ir šlamšto, kad gebėjimas įvertinti tapo problema. Mano manymu, turėtų būti daugiau kovojama už kokybę, – tai ir darau. „Europos šlamšto“ nerašiau siekdamas ką nors apginti. Norėjau išgelbėti svarbius dalykus suvokdamas, kad jei to, ką mačiau, neužrašysiu, niekas apie tai nesužinos. Bet man norisi padrąsinti žmones rinktis tai, kas europietiškame „šlamšte“ yra geriausia. Jis yra auksas, jei tik sugebi tai įvertinti, jis gali paskatinti pakeisti savo gyvenimą. Dar Rilke rašė: „du musst dein Leben ändern“ („tu privalai pakeisti savo gyvenimą“ – IQ past.). Tas pokytis ir yra menininko gyvenimo idėja.
Ką jums apskritai reiškia „europietiškumo“ sąvoka?
– Nepriešinu europietiškumo su likusiu pasauliu. Tačiau dar iš senovės graikų kilusioje tradicijoje vertybe buvo laikoma lygybė, suvokimas, kad visi panašūs, kad nė vienas žmogus nėra menkesnis už kitą. Man atrodo, tai yra stipriausia europietiškumo vertybė. Dėl jos žmonės kovoja visame pasaulyje.
