Namas didelis, žmonių daug, o pasikalbėti nėra su kuo. Šis posakis tinka ir artėjantiems Seimo rinkimams apibūdinti – nors juose dalyvaus rekordinis partijų skaičius (net 27), balsuoti ir vėl nėra už ką.
Nekreipkime dėmesio į vienadienius darinius, keistuolius ir politinius klounus. Net seni politikos vilkai ir tradicinės partijos elgiasi taip, kad atstumtų kuo daugiau rinkėjų arba įpirštų mintį, jog į rinkimus apskritai neverta eiti, nes į valdžią veržiasi tik būriai ligonių ir nevykėlių.
Štai visai neseniai kaip reikiant susimovė viešųjų ryšių burtininkas Artūras Zuokas. Likus mažiau nei dviem mėnesiams iki rinkimų įvesta nauja elektroninių visuomeninio transporto bilietų sistema turėjo tapti dar viena pasaka apie šiuolaikišką inovatorių šaunųjį sostinės merą. Tačiau gautam rezultatui apibūdinti labiausiai tiktų tikrai šaunaus kareivio Šveiko garsioji frazė: „Vyriausybė, pabranginusi alų, yra pasmerkta žlugti“, kuri šiuo atveju turėtų skambėti: „Meras, pabranginęs transporto bilietus, pasmerktas pralaimėti rinkimus.“ Tai, kad naujoji elektroninių bilietų sistema kaip reikiant stringa, tėra pusė bėdos. Didžiausia A. Zuoko klaida, kad kiekvienas troleibusų ir autobusų keleivis yra įsitikinęs: „Bilietai pabrango.“
Kita vertus, negalima atmesti versijos, kad A. Zuokui visiškai nerūpi rinkimų rezultatai. Jis neištvėręs visos kadencijos jau pasitraukė iš Seimo, o ir dabar atvirai sako, kad parlamentaro darbas jo visai nedomina, vilioja tik ministro pirmininko kėdė. Panašios pozicijos laikosi ir Viktoras Uspaskichas bei Rolandas Paksas. Nėra daug abejonių, kad tik gavę galimybę aktyviai dalyvauti sudarant naująją Vyriausybę, tiek V. Uspaskichas, tiek R. Paksas atsisakytų patogaus ir gerai apmokamo darbo Europos Parlamente.
Bet taip neatsitiks. Nepaisant to, kad Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“ be vargo įveiks 5 proc. barjerą, šių partijų skrydis nebus toks svaiginantis, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė lengva ranka V. Uspaskichui ar R. Paksui pasiūlytų raktus nuo ministro pirmininko kabineto durų. Šie du veikėjai, taip pat ir A. Zuokas, yra S. Daukanto aikštės rūmų juodajame sąraše. Tad jei šie politikai būtų sąžiningi, šūkiai jų rinkiminiuose plakatuose turėtų skambėti maždaug taip: „Balsuokite už Paksą, Uspaskichą ir Zuoką, gausite Mazuronį, Graužinienę ir Vakariną.“
Jokia naujiena, kad Darbo partiją kamuoja sveikatos problemos – ligos pakerta net tokius jaunus vyrus kaip Vytautas Gapšys, kai tik reikia duoti parodymus teismuose. Žinoma, tai tik pigūs triukai siekiant vilkinti teismo procesą, tačiau, atrodo, ir teismuose galioja taisyklė, kad geriausiu policininku gali tapti buvęs vagis, ar atvirkščiai – nepagaunamu vagimi buvęs policininkas. Ambicingų politinių tikslų neslepianti „Drąsos kelio“ lyderė, buvusi teisėja Neringa Venckienė susimovusių politikų bei pareigūnų taktika naudojasi siekdama kuo ilgiau išvengti akistatos su prokurorais. Galbūt N. Venckienė tikrai sunkiai serga. Bet kuriuo atveju tai bloga žinia politikos naujokei – rinkėjai valdžioje nenori matyti nei simuliantų, nei ligonių.
Liberalų ir centro sąjunga (LiCS), atrodo, irgi padarė viską, kad savo gerbėjų likučiams atrodytų kaip pavargusi, banali ir veidmainė politinė jėga. „Už Lietuvą, nesiblaškančią tarp kairės ir dešinės“, „Už atsakingą politiką“ – skelbia rinkiminiai LiCS lozungai, sudėti skambiai pavadintoje „Trečiojo kelio knygoje“. Bet tai teorija. Realybė kiek kitokia – bet kokia kaina prisiglausti prie rinkimų nugalėtojų – nesvarbu socialdemokratai tai ar konservatoriai – toks yra „trečiasis kelias“ pagal Liberalų ir centro sąjungą.
Ne itin įkvepiantis ir pirmasis „LiCS“ sąrašo į Seimą trejetukas – Algis Čaplikas, Raimundas Palaitis ir Arūnas Valinskas – du buvę ministrai ir buvęs Seimo pirmininkas, pastarąją kadenciją dėl skandalų netekę savo postų. „LiCS“ sąraše septynioliktu iš 170 įrašytas Seimo narys Vincas Babilius, pagarsėjęs tik tuo, kad visureigiu taranavęs vilniečio automobilį pabėgo iš avarijos vietos ir pasislėpė ligoninėje. Puikus atsakingos politikos simbolis.
O kur politikos mohikanai – socialdemokratai ir konservatoriai ? Vieni, atrodo, tebemiega kietu opoziciniu miegu, antrieji mėgaujasi paskutinėmis dienomis valdžioje. Ir ši taktika gali būti teisinga – ypač kai konkurentai šaudo sau į kojas dar neprasidėjus rinkimų kampanijos maratonui.
