Kad ir kaip baigtųsi antrasis rinkimų į Seimą turas, viena aišku jau dabar – šiame svarbiausiame 2012 m. politiniame mūšyje nugalėtojų nėra ir nebus.
Ateinančius ketverius metus dėl įtakos varžysis trys partijos – Darbo, socialdemokratų (LSDP) ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD). Kaip žinoma, trikojė konstrukcija nesvyruoja ir tvirčiausiai laikosi ant žemės, tačiau šis dėsnis bent jau artimiausius ketverius metus Lietuvos politikoje negalios. Kad ir kas sudarytų valdančiąją koaliciją, joje greičiausiai dalyvaus Darbo partija, o toks partneris negali būti tvirtas ramstis nei konservatoriams, nei socialdemokratams. Pastarieji ne taip jau seniai patys galėjo tuo įsitikinti.
Skaičiuokime pralaimėjusius. Ko gero, didžiausią nesėkmės kartėlį šiuose rinkimuose teko nuryti trims partijoms – pirmajame ture vos šešis mandatus laimėjusiai „Tvarkai ir teisingumui“ (TT) bei kitapus parlamento slenksčio likusioms ir vos apie 2 proc. rinkėjų balsų surinkusioms sąjungoms – Liberalų ir centro (LiCS) bei „Taip“.
Bet tai reikėtų vertinti teigiamai, nes galima įžiūrėti pirmuosius, nors ir nežymius politinės sistemos sveikimo požymius. Pirma, vieno lyderio partijos vėliau ar anksčiau yra pasmerktos mirčiai, o juo labiau tokios partijos kaip LiCS, kuri apskritai neturi jokio lyderio. Antra, tai smūgis populistams. Taip, populistams, tiesa, atstovaujantiems skirtingiems populizmo porūšiams: primityviajam arba grynajam (TT, be komentarų), negatyviajam (LiCS, blogi ir kairieji, ir dešinieji, nors ir su vienais, ir su kitais dalytasi valdžia) ir „popsiškajam“ („Taip“, avialinijos, oranžiniai dviračiai, savivaldybės taksi bendrovė ir kiti blizgučiai už mokesčių mokėtojų pinigus).
Socialdemokratai pralaimėjo, nes prarado galimybę užtikrintai nugalėti šiuose rinkimuose. Ir kalti tik jie patys. Politinė švytuoklė, tarsi 1992-aisiais, galėjo būti jiems naudinga, tačiau rinkimų kampanijos metu LSDP strategai pasirinko ne tą priešininką ir aklai pleškino ten, kur net nebuvo taikinio. Socialdemokratams reikėjo mažiau energijos skirti valdančiųjų kritikai, o iš peties smogti Darbo partijai, nes būtent ši susirinko jų balsus. Tad užuot diktavę sąlygas, socialdemokratai arba turės taikstytis su Viktoro Uspaskicho (ir kompanijos) išpuoliais, arba toliau tūnoti opozicijoje. Ir nežinia, kas blogiau. Socialdemokratų bei „Tvarkos ir teisingumo“ lyderių pergalės šokis rinkimų naktį su teisiamu V. Uspaskichu, kurio partija įsivėlė į dar neregėtą balsų pirkimo skandalą, kokiam Rolandui Paksui labiau gal ir nebepakenks, tačiau į premjero postą nusitaikiusiam Algirdui Butkevičiui reputacijos taškų nepridės.
Darbo partija taip pat neturi priežasčių mėgautis svaiginančiu skrydžiu į valdžios viršūnę. Vien jau todėl, kad į aukščiausius valstybės postus nusitaikę jos lyderiai greičiausiai, ne be prezidentės Dalios Grybauskaitės pastangų, bus nuleisti ant žemės. Teisiamas V. Uspaskichas taps Vyriausybės vadovu arba irgi teisiamas Vytautas Gapšys Seimo pirmininku? To, ko gero, būtų per daug net tarp moralės normų be skrupulų laviruojančiam lietuviškos politikos laivui.
Liberalų sąjūdis šiuose rinkimuose iškovojo rekordinį balsų skaičių, o Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) peržengė 5 proc. barjerą ir pirmą kartą Seime turės savo frakciją. Gal tai laimės valanda šioms beveik jokios įtakos Seime neturėsiančioms partijoms, bet tikrai ne pergalė. Be to, po 2016-ųjų rinkimų LLRA greičiausiai vėl liks už Seimo borto. Gudrų triuką pritraukti Rusų aljanso gerbėjų balsus, kurių kandidatus žemyn nureitingavo drausmingesni lenkų rinkėjai, pakartoti vargiai pavyks.
Teisėjos Neringos Venckienės politinius pasiekimus galima vertinti tik kaip nesusipratimą, kuris jokios įtakos neturės. Talentų nedaug ir senose partijose, tad menkas nuostolis, kad mokesčių mokėtojai algą mokės šiam gana radikalių veikėjų būreliui.
Pergale negalima vadinti ir su krizės demonais visą kadenciją kovojusių konservatorių pasirodymo rinkimuose, nors jie ir pateko ant nugalėtojų pakylos. Net jei po antrojo rinkimų turo įvyktų stebuklas ir TS-LKD gautų daugiausia mandatų Seime, šventinės fanfaros neaidės.
Konservatoriai pirmiausia pralaimėjo patys sau, taip ir neišsivadavę nuo savo kompleksų ir paranojos. Kantriai ir dažnai nebyliai dirbusios Vyriausybės pastangas triukšmingai nubraukdavo keistokos dešiniųjų iniciatyvos Seime, kai konservatoriai tiesiogine šio žodžio prasme spjaudavo į veidą jaunesnio ir vidutinio amžiaus, kūrybingiems ir darbingiems dešiniųjų pažiūrų rinkėjams. Pakanka prisiminti Vito Matuzo sukeltą isteriją dėl prabangos mokesčių likus mažiau nei metams iki rinkimų ar vos prieš kelias savaites davatkišką Vilijos Aleknaitės-Abramikienės rečitalį prieš italų režisierių Romeo Castellucci.
Neabejotina, kad žymi dalis, ypač didžiųjų miestų, rinkėjų balsavo ne už konservatorius, o prieš socialdemokratus, Darbo, „Tvarkos ir teisingumo“ ar mažesnes populistines partijas. Ko gero, prieš tikras ar išgalvotas blogybes balsavo ir dauguma kitų partijų rinkėjų. Tad nereikia stebėtis, kad nėra nugalėtojų rinkimuose, kuriuose dauguma piliečių balsavo ne už, o prieš.
