Prielaidų D. Grybauskaitei kurti partiją daugiau nei pakanka, tačiau kol kas ji į jas žiūri su panieka.
Drąsiaus Kedžio gerbėjų partija „Drąsos kelias“ ir Šustausko-Brazauskienės Lietuvos prezidento sąjunga – ar tai bus geriausios išperėtos naujos partijos prieš Seimo rinkimus? Parama naujoms partijoms turi tendenciją mažėti, sako politologai. Tačiau vietos naujoms politinėms jėgoms Lietuvoje visada yra, o iniciatyvų galima sulaukti kur kas rimtesnių, nei iš „violetinės minios“ – net iš prezidentės Dalios Grybauskaitės.
Pirmadienį Kaune „Drąsius“ tapo tiesiog „drąsa“: judėjimas „Drąsiaus kelias“, kaip žadėjo, persivadino partija „Drąsos kelias“. Garliavos herojus suabstraktintas ir galutinai tapo simboliu.
Kiek rinkėjų simpatijų jis padės sutraukti? Iš pradžių „Drąsos kelią“ dar reikės oficialiai įsteigti suvažiavime, kuris numatytas rugsėjį, ir įregistruoti Teisingumo ministerijoje. Jei tai pavyks, 2012-ųjų Seimo rinkimuose politologai šiai partijai prognozuoja nebent vieną ar du mandatus vienmandatėse apygardose.
Politologas Algis Krupavičius, Kauno technologijos universiteto profesorius, sako, kad nuo 2000 metų, kai Lietuvoje pradėjo prieš rinkimus kurtis naujos partijos, parama joms tolydžio mažėja. Juolab kad Vytauto Šustausko ir Kristinos Brazauskienės tandemo vedama Lietuvos prezidento sąjunga bei „Drąsos kelio“ partija, pasak jo, neturi nei organizacinės struktūros ir nacionalinio tinklo, nei visuomenei itin žinomų ir patrauklių lyderių, nei naujų idėjų.
A. Krupavičius teigia, kad naujų partijų, galinčių mesti rimtesnį iššūkį, vis dėlto bus – tai rinkimuose dar nedalyvavusi atvirai prorusiška Kazimiros Prunskienės „Lietuvos liaudies partija“ ir dalį „prisikėlėlių“ prisiviliojusi Gedimino Vagnoriaus „Krikščionių partija“. Tačiau joms koją paradoksaliai kiša lyderių – buvusių premjerų – žinomumas, nes didelė dalis visuomenės, pasak A. Krupavičiaus, juos vertina kaip praeities politikus.
Tiesmuki A. Zuoko sprendimai – sunkiąja technika ir per taborą, ir per parkavimo problemas – daug kam kelia susižavėjimą.
Kur kas įdomesnis A. Krupavičiui, kaip ir IQ žurnalo politikos redaktoriui, politologui Tomui Janeliūnui šiandien yra didžiųjų parlamentinių partijų likimas. Liberalų sąjūdis (LS) ir Liberalų ir centro sąjungą (LiCS) balansuos ant 5 proc. patekimo į Seimą briaunos. Jau praeituose rinkimuose šios partijos surinko tik šiek tiek daugiau nei partijos sąrašui būtina patekti į Seimą.
Šios kadencijos metu nuo LiCS nubyrėjo Artūras Zuokas, tačiau prisijungė Arūnas Valinskas su bendražygiais (neaišku, kiek jų norės likti politikoje) ir 200 „Naujosios sąjungos“ narių, nepanorusių paskui Artūrą Paulauską jungtis su Darbo partija. LS atrodo stabilesnis ir ištikimesnis ideologijai, ir nereaguoja į LiCS siūlymą jungtis. Tačiau aritmetika rodo, kad norint žengti į Seimą reikėtų apie susijungimą galvoti kuo rimčiausiai: liepos mėnesio „Vilmorus“ apklausos duomenimis, LS surinktų 3,5 proc., o LiCS – vos 1,7 proc. rinkėjų balsų.
Po kitų metų rudens konservatoriai parlamente gali likti visai vieniši, o ir jų pačių frakcija gali sumažėti net per pusę – tai A. Krupavičiaus prognozė. T. Janeliūno manymu, konservatoriai, dabar turintys 47 vietas parlamente, geriausiu atveju gali tikėtis išlaikyti iki dviejų trečdalių kėdžių.
Didžiausia intriga, pasak A. Krupavičiaus, – opozicinių Darbo partijos, „Tvarkos ir teisingumo“ ir Socialdemokratų partijos kėdžių dėlionė. Kol kas šios partijos nerodo jokių priešrinkiminio aktyvumo ženklų, išskyrus V. Uspaskicho „nebūtinai teigiamą aktyvumą“, A. Krupavičiaus žodžiais.
Ar didžiosios partijos liks kovoti tarpusavyje ir išvengs naujų stambių žaidėjų, savo sėkme primenančių tokius kaip A. Valinskas, kuris, prezidentės vertinimu, valdančiąją koaliciją iki šiol „laiko įkaite“? Laiko dar yra, ir yra kam partijas kurti.
Visų pirma kalbama apie Vilniaus merą A. Zuoką, kuris savo viešųjų ryšių sugebėjimus (už viešuosius pinigus) pademonstravo vos užlipęs ant šarvuočio ir patekęs į kelių šimtų pasaulio žiniasklaidos priemonių puslapius. Jis atskleidė ketinantis kurti politinę partiją ir daugiau apie tai prabilti rudenį. Nemažai žmonių jį laiko talentingu ir galinčiu veikti politiku ir jo priemones pateisina tikslais, o teistumą už Vilniaus tarybos nario papirkinėjimą nurašo ir pamiršta.
Prezidentės D. Grybauskaitės partija? Tokią galimybę neklaustas pateikia A. Krupavičius. T. Janeliūnas sako, kad remiantis logika D. Grybauskaitė kurti partiją tiesiog privalėtų – prielaidų ir galimybių daugiau nei pakanka. Pasak politologo, partija jai reikalinga užsitikrinti paramą parlamente, o jos vis dar neblėstantis populiarumas itin padėtų sukurti stiprią politinę jėgą. Tačiau kol kas, T. Janeliūno teigimu, D. Grybauskaitė į partijas žiūri kone su panieka – kaip į korumpuotas oligarchines struktūras. A. Krupavičius politinės jėgos kūrimo ženklų taip pat sako nepastebėjęs. Ir dėl partijos pavadinimo galvą reikėtų pasukti labiau – tinkamiausią jau užėmė K. Brazauskienė ir V. Šustauskas.
