Pėdinu Laisvės alėja ir galvoju, kas bendro tarp „Eurovizijos“ ir rinkimų. Galima aptikti ne vieną sutapimą. Štai kad ir akivaizdus atradimas – svarbiausioje miesto gatvėje nėra nė vieno kandidato valdžion portreto. Viskas tik televizijoje, kur jogurtų reklamose treniruotas balsas per dvi brangaus žydrojo eterio minutes pristato kandidatus, jų pomėgius ir vertybes.
Laisvės alėjoje tvarka: jokios reklamos, kurios neleistų valdininko valia ir keisčiausias pasaulyje politinės reklamos įstatymas. Atrodo, kad visas politinis demokratinės respublikos turinys paaukotas kontrolieriams, išsiskiriantiems juokingomis liemenėmis ir viešosios tvarkos burtažodžiais. Jie kasdien laiko Konstitucijos egzaminus ir išlieka pagarbiai atokiai nuo jos. Kas iš tos visuotinės teisės mūsų šalies piliečiams laisvai reikšti politines pažiūras, jas skleisti ir agituoti už savas idėjas, jei įstatymu vadinamos taisyklės leis agitacijos plakatus kabinti tik savo kieme. Ir būtinai televizija, realybės šou standartus pritaikanti ir eurovizinėms žvaigždėms, ir kandidatams į Lietuvos prezidentus, ir net linkusiems žengti link Europos Parlamento (EP).
Nedyla mintis apie džiugiai gausėjantį iš anksto balsuojančių būrį. O jei taip prie TV ekranų ir mobiliaisiais: SMS už, SMS prieš. Dalyvavimo procentas pasiektų eurovizinį lygį. Tikintiems, kad reklama ką nors bendro turi su reklamuojamo gaminio kokybe. Ir netikintiems, kad reklamos ne tik visada meluoja, bet ir nėra atsakingos už tą gudriai apdraustą melą. Sakysit, per toli nueinanti ironija. Juk jogurtų pasaulyje pirkėjas balsuoja pirkdamas, ragaudamas ir apsispręsdamas, tačiau masei skirtas jogurto pažadas tęsiasi iki naujo viešo produkto ar naujos etiketės pristatymo.
Kaip statyti lažybose dėl savų vaikų bei anūkų ateities?
Skaičiuodami lietuviškų rinkimų ir „Eurovizijos“ panašumus nuo antro galo galime priartėti prie svarbesnių dalykų: nei politika Lietuvoje, nei popmuzikos meno kokybė apkritai nieko bendro neturi su balsuotojų išmanymu, supratimu, vertybėmis, ekspertize ir kritika. Įkyriai primena seną sovietų anekdotą apie jau beveik pamirštą generalinį sekretorių K. Černenką: „Buvo toks durnas, kad net anekdotų apie jį nesukurta.“ Gegužė tokia nuobodi, kad nėra net kritikos ir toliau kolektyvinio sodo siekiančios analizės. Sakyčiau, kad gal pirmą kartą per 20 metų Lietuvoje pirmosios ir ketvirtosios valdžios atstovai sutartinai parodė prigimtinę vienybę. Ar prisimenat dabar jau lyg ir nebekartojamą posakį, kad žiniasklaida tokia, koks masių skonis? O politikos ir biurokratų elitas? Kritiškai ir savarankiškai mąstančių apsišvietusių asmenų procentas rinkimų puode toks menkas, kad nėra prasmės eikvoti energiją argumentams, rimtoms idėjoms ir kantrybės bei valios pastangų reikalaujantiems tekstams. Gerai, užteks. Ar daug politinių oponentų įtikino konservatorių patriarcho profesoriaus Vytauto Landsbergio pamėgta ironija? Politikos komentaras, paaukotas ant jos aukuro, taip pat neką vertas. Tad artėdamas prie savo minties branduolio ir prie komentaro pavadinimo turiu pasakyti, kad tokie formalūs institucinės demokratijos kvėptelėjimai-rinkimai ima panašėti į spėliones ir lošimus. Juk ieškantiems kokio nors protu pagrįsto ir paprastas rinkėjų emocijas įveikiančio motyvo lieka tik prižiūrima TV ir begaliniai gandai, susiję net su seniai politikoje šmėžuojančių aktorių biografijomis. Ką mes sužinome? Dviejų minučių TV šou pasakomos politikų frazės, kokią nors idėjinę, intelektinę ir politinę tapatybę vengiančios atskleisti rėmėjų asmenybės taip pat nepadeda apsispręsti. Išties, ar tai ne lošimų savijauta?
Politinio pasirinkimo ir lošimo retorikos samplaika jau švystelėjo interneto erdvėje. Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis portalo „Alfa“ politikų tribūnoje patikino, kodėl jo partija rems Dalią Grybauskaitę, bet ne Zigmantą Balčytį. Ogi todėl, kad šis dalyvaudamas iš karto dvejuose rinkimuose jam primena ne politiką, bet lošėją. Atsitiktinai ar ne, sąmoningai ar per klaidą formalus liberalų vedlys prabyla apie lošimus: juk savo rinkimų į EP sąrašo pradžioje partija įrašė lošėjų lošėją. Žmogus žino, ką sako, bet labai prieštarauja pats sau. Jei lošėją, o ne politiką primenančio kandidato palaikyti neverta, tai kodėl liberalų kuopa EP rinkimuose reikėtų pasitikėti? Kur logika? Nebent teiginyje, kad, jei jau į politiką ateina lošėjas, jis bent jau turėtų atrodyti kaip pokerininkas. Jei jau balsuoti, tai už tikrą žaidėją tikruose Europos lošimuose.
Yra dar vienas svarbus bruožas, politinius lošimus suartinantis su „Eurovizija“. Ir jis nedžiugina, nors tartum palengvina liūdesio naštą. Tai, ką matome savo šalyje, visai panašu į tai, kas dedasi kitur Europoje. Ne mes vieni pažymėti degraduojančios politinės kultūros suodžiais. Nuo naujų jogurtų reklamos pagal Frédéricą Beigbederį iki specialios rūšies lošimų – lažybų – tiek Lietuvoje, tiek Graikijoje ar Italijoje galime surasti panašumų. Galime lažintis dėl to, kas – Realas ar Barsa – laimės Eurolygą, bet kaip statyti, anot vieno išmintingo mano bičiulio, lažybose dėl savų vaikų bei anūkų ateities? Tiesą sakant, greito ir trumpo atsakymo nežinau.
