(D. Stumbrio nuotr.)„Kinas skatina smalsumą“, – įsitikinęs T. Smulkis.
Jaunosios kartos režisierius Tomas Smulkis jau keletą savaičių važinėja po Lietuvos miestus ir miestelius su projekto „Mokausi iš kino“ „Kinobusu“. Režisierius prisipažįsta, kad rodant filmus smalsiausiems žiūrovams – vaikams ir su jais diskutuojant, naujų pamokų išmoksta ne tik mažieji, bet ir pats režisierius.
–Taigi, Tomai, ko išmoko kinas?
–Mažiesiems žiūrovams, pradinukams pirmiausia yra didžiulis atradimas, jog kinas reikalingas ne tik laisvalaikio praleidimui, bet jį galima ir analizuoti, apie jį kalbėti. Vyresniųjų klasių moksleiviai pastebėjo, kad pažiūrėję kokį nors filmą, jie dažniausiai pasako įvertinimus „fainas“, „linksmas“, „liūdnas“, bet niekada nebando jo išanalizuoti ar suprasti atidžiau. Diskusijų po filmų peržiūrų metu atkreipiau dėmesį, kad kalbant apie filmo iššauktą emociją, vaikai ima tapatinti save su tų filmų personažais, sakyti, kad ir jiems taip buvo nutikę ar ir jie taip pasielgtų.
O štai praktinėse dirbtuvėse, kuomet viena klasė tris dienas mokosi apie kiną ir galiausiai, gavę šiek tiek teorinių žinių, pradeda jį kurti, jie punktyriškai pereina visus filmo kūrimo procesus. Vaikai pradeda visai kitaip žiūrėti į kiną. Jie suvokia, kad jei penkių minučių juostą jie filmavo apie aštuonias valandas, tai kokie tada pusantros valandos filmo mąstai… Vaikams atsiveria visiškai kitoks matymas.
(J. Paštuko nuotr.)
Kūrybinėse dirbtuvėse moksleiviai pereina visą filmo kūrimo procesą.
–Kokios patirties įgavote važinėdamas po Lietuvos miestus bei miestelius ir rodydamas įvairaus amžiaus moksleiviams skirtus filmus, kurdamas kiną kartu su jais? Gal pastebėjote, kad, pavyzdžiui, vaikai iš įvairių Lietuvos regionų turi skirtingus įgūdžius stebėti ir analizuoti filmą?
–Miesteliuose vaikai neturi tiek galimybių pamatyti filmus kino teatre kaip vaikai iš didžiųjų miestų, tad jiems didžiausią nuostabą kelia dideli ekranai ar staiga per visą sieną pasirodantis didelis filmo personažo veidas.
Visi vaikai ir visos klasės labai skirtingos, o kiekvienas susitikimas yra visiškai kitoks. Tiesa, važinėjant po regionus pastebėjau, kad net vaikų veidai skiriasi – tai man buvo didelis atradimas.
–Ar lengva vaikams rasti ribą tarp to, kas filme yra fikcija ir kas realybė? Kada jie tai pradeda atskirti?
–Šiek tiek vyresniems vaikams, maždaug nuo penktos klasės, jau įdomi ir filmo gamybinė pusė, o mažiesiems svarbiausia, tai, kas vyksta ekrane. Dirbdamas Vilniuje galvojau, kad ta riba atsiranda maždaug nuo ketvirtos klasės, tačiau važinėdamas po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius supratau, kad vis dėlto bendros ribos nėra, viskas labai priklauso nuo regiono, mokyklos, klasės ir pan.
–Kas vaikus domina labiausiai? Gal pamenate, kokie jų klausimai privertė jus labiausiai laužyti galvą?
(J. Paštuko nuotr.)
Kūrybinis įkarštis dirbtuvėse.
–Vaikai dažniausiai klausia, kaip filme yra padaromi kokie nors triukai, pavyzdžiui, kas nors nugriūna, taip pat teiraujasi, kokia to filmo pagrindinė mintis. Domisi ir manimi, kokie filmai mano mėgstamiausi ir panašiai. Iš mažiausiųjų esu girdėjęs klausimą, ar aktoriai nebijo vaidinti siaubo filmuose… Bandžiau jiems atsakyti techniškai, kad tai iš tiesų yra „padaroma“, o ne vyksta iš tikrųjų.
–Ko jus patį išmokė ar vis dar moko kinas?
–Kinas skatina smalsumą. Man, kaip kino kūrėjui, jis kelia klausimus, kaip įgyvendinami vieni ar kiti sprendimai, kaip aš elgčiausi ar kaip daryčiau. Kartais pajunti, kad net tavo paties gyvenimas pasidarė ne toks realus, nes viską pradedi matyti ir vertinti kaip kino kadrą, o žmogų – kaip galima filmo personažą.
–Pats šiuo metu kuriate dokumentinį filmą „Rojaus beieškant“. Apie ką šis filmas ir kada jį išvysime?
–Filmas paremtas asmenine patirtimi – pagrindinis herojus esu aš pats. Tai mano kino dienoraštis. Pats pavadinimas nurodo, kad ieškoma rojaus ir keliamas klausimas ar jis iš viso egzistuoja, koks yra įsivaizduojamų dalykų ir realybės santykis. Veiksmas vyksta Stokholme. Man labai patinka švedų režisierius Roy‘us Anderssonas. Turėjau galimybę su juo susitikti ir stebėti jo darbą, kino kūrime taikomus metodus. Tai ir yra dokumentuojama filme – mano, jauno režisieriaus, susitikimas su režisieriumi, kuris yra mano dievaitis. Tikiuosi, kad jau šį rudenį bus premjera.
(D. Stumbrio nuotr.)
Projekto „Mokausi iš kino“ trukmė – dveji mokslo metai (nuo 2011-ųjų iki 2013-ųjų).





