Režisierius P. Giorgelli filmą „Akacijos“ išgrynino nuo daugelio kino elementų.
Iš Argentinos į Lietuvą kino juostą „Akacijos“ atvežęs režisierius Pablo Giorgelli tikina, kad gerą filmą galima sukurti ir be įspūdingo garso takelio, apšvietimo ar specialiųjų efektų. Pasakojimą jis patiki veikėjų dialogams ir gestams. Šiųmečiame Kanų kino festivalyje prestižinę „Auksinę kamerą“ už geriausią debiutą pelnęs režisierius, susitikime su žiūrovais kalbėjo apie išgyventą filmo stebuklą.
Subtili ir šilta istorija „Akacijos“ pasakoja apie sunkvežimio vairuotoją Rubeną, kuris veža medieną iš Paragvajaus į Argentinos sostinę Buenos Aires. Pakeliui, paprašytas savo darbo vadovo, Rubenas sutinka pavėžėti Jacintą, keliaujančią su nė pusės metų neturinčia dukryte.
P. Giorgelli teigia, kad filmą „Akacijos“ jis visiškai išgrynino nuo įvairių kino elementų. Mažai dialogų, variklio gausmas fone, jokių įspūdingų peizažų, o didžiąją dalį filmo žiūrovas „praleidžia“ sunkvežimio kabinoje. Tačiau filmo kūrėjams meistriškai pavyksta sukurti subtilų ir jaukų pasakojimą, atskleisti šiltą vienišų žmonių ryšį vienas kitam. Paklaustas, kodėl filme vis dėlto nesuskamba nė vienas muzikos akordas, režisierius atsako, jog muzika dažnai užbėga filmo įvykiams už akių ir iš anksto nuteikia žiūrovą. Tačiau filme net ir nekalbant veikėjams nėra spengiančios tylos – visos kino juostos metu girdisi variklio gaudesys, kuris, anot P. Giorgelli, veikia lyg hipnotizuojanti mantra.
Filmo montažo režisierė ir P. Giorgelli žmona Maria Astrauskas sako, jog iš tiesų simboliška, jog vienas svarbiausių filmo motyvų yra bandymas susigrąžinti ryšį. Pati M. Astrauskas taip pat norėtų susigrąžinti ryšį su Lietuva – šalimi, iš kurios kilo jos senelis. Lietuvoje režisierė vieši pirmą sykį ir neslėpė entuziazmo daug ką čia pamatyti ir dar sykį sugrįžti. Čia ji netikėtai surado ir kelias savo giminaites, kurioms skyrė filmo peržiūrą Kauno kino festivalio Vilniuje metu.
Mergaitė-stebuklas
P. Giorgelli pasakoja, kad idėja kurti šį filmą jam ne vienerius metus kirbėjo galvoje. Savo sumanymui realizuoti jis ėmė ieškoti neprofesionalių aktorių. Rubeno vaidmens atlikėjo režisierius dairėsi sunkvežimių vairuotojų tarpe, tačiau nerado nė vieno, kurį galėtų įsivaizduoti filme. Galiausiai nusprendė vaidmenį atiduoti teatro aktoriui Germanui de Silvai, kuriam šis vaidmuo kine buvo pirmasis.
Jacintos vaidmenį kino juostoje sukūrusi moteris nėra profesionali aktorė, ji dirbo asistente aktorių atrankoje Paragvajuje ir P. Giorgelli visai atsitiktinai pasiūlė jai išbandyti jėgas prieš kamerą. Režisierių nustebino puikūs moters gabumai. O penkių mėnesių mergaitę, filme gavusią Anahi vardą, režisierius atrado tik mėnesį prieš filmavimą. Filmo kūrėjas prisimena maždaug valandą laiko kalbėjęsis su mažosios tėvais, kol galiausiai paėmęs mergaitę į rankas sulaukė jos įdėmaus žvilgsnio. „Tas kūdikio žvilgsnis tiesiai į akis mane privertė pasijusti net kiek nepatogiai. Tada pagalvojau, kad iš to gali išeiti kažkas gero. Išties – tai ypatingas vaikas, mergaitė-stebuklas“, – įspūdžiais dalijasi P. Giorgelli. „Visa filmo strategija ir buvo sekti kiekvieną vaiko vidinę būseną ir pagal ją prisitaikyti. Jei ji norėdavo verkti – filmuodavome verkimo sceną ir t.t.“, – prisimena P. Giorgelli. Režisierius pastebi, jog iš šalies ši trijulė atrodė kaip tikra šeima.
„Norėjau atskleisti vidinį vairuotojo Rubeno konfliktą su jo tėvyste ir vienišumu. Tad koncentravomės ne į pakelės peizažus, o į sunkvežimio kabinos vidų. Siekėme sukurti įspūdį, tarsi žiūrovas kartu su veikėjais keliauja į Buenos Aires“, – apie filmo tikslus kalbėjo režisierius.
P. Giorgelli priduria, kad filmo kūrimo procesas jam pačiam sutapo su sunkiu periodu jo gyvenime, o vidiniai konfliktai kamuojantys pagrindinius herojus yra ir jo paties išgyvenimai. Režisierius dabar mano, kad „Akacijos“ jam buvo geriausias sielą gydantis vaistas.
