Sunku priprasti
Po mėnesį trukusios viešnagės tolimajame Pietų Sachalinske į namus grįžęs Lėlių vežimo teatro meno vadovas Antanas Markuckis teigia likęs patenkintas svečiuose pastatytu spektakliu ir egzotiškame krašte patirtais įspūdžiais.
Antanas Markuckis Sachalino salos sostinės lėlių teatre statė spektaklį pagal J.Radzevičiaus pasaką „Skruzdėlė atsiskyrėlė“. Pasak meno vadovo, darbas pavyko ir jis dėl to džiaugiasi.
Vienintelis keblumas, su kuriuo teko susidurti, – pasakos pavadinimo vertimas į rusų kalbą: „Žodis „skruzdėlė” mūsų kalboje – moteriškosios giminės, o rusų – vyriškosios. Nutarėme spektaklį pavadinti vienu žodžiu „Muravyška”, mat pagaminta lėlė yra su suknele”.
A.Markuckis teigė, kad į tolimą Rusijos salą vyko vietos lėlių teatro pakviestas, mat draugystė su Pietų Sachalinsko teatru užsimezgė per paskutinį Panevėžyje vykusį „Lagamino” festivalį. Visas tolimos kelionės išlaidas sumokėjo rusai.
„Norėjau pasaulio krašte pastatyti nerusiška dvasia dvelkiantį spektaklį, jame perteikti mūsų šalies koloritą, mentalitetą, o scenos dekoracijomis – mūsų gamtos spalvas”, – aiškino režisierius.
„Rusų aktoriai pirmą kartą vaidino su lėlėmis marionetėmis. Iki tol jie vaikus džiugino pirštininėmis – petruškomis – bei lazdelinėmis lėlėmis. Todėl kolegas teko to išmokyti, – įspūdžiais dalijosi režisierius. – Per spektaklį mane sužavėjo publika – vaikai nesėdėjo tarsi apmirę, o gyvai reagavo į kiekvieną pasakos herojų judesį ir žodį”.
Nežino apie J.Miltinį
Be lėlių teatro, kuris per du aukštus įsikūręs valstybiniame socialinio draudimo pastate, Pietų Sachalinskas didžiuojasi ir A.Čechovo dramos teatru. „Kai vietinių aktorių paklausiau, ką jie žino apie teatrais garsėjusį mūsų miestą, nustebau – jie net Juozo Miltinio pavardės nėra girdėję. Kolegos sakė, kad jiems dėl to gėda, o žinias apie Panevėžį pademonstravo taip: Antanas – Panevėžys – Lietuva“.
Stebuklų kraštas
Mėnesį Pietų Sachalinske, kuriame yra 150 tūkstančių gyventojų, svečiavęsis lietuvis ne tik dirbo. Po 12-os valandų kelionės lėktuvu A.Markuckis, šiek tiek pailsėjęs, pirmiausia pasimėgavo poledine žūkle – iš Ochotsko jūros traukė stintas. Režisierius prisipažino, kad buvo keista sėdėti ant ledo, mat čia vyksta net transporto eismas – žvejus gabena sniegomobiliai. Sachalino sala lietuvį sužavėjo ir gamtos grožiu: „Esu daug kraštų aplankęs, tačiau Sachaline pasijutau esąs stebuklų krašte.“
Nematė girtų
Anot A.Markuckio 1,5 milijono gyventojų turinčiame Sachaline gyvena įvairių tautybių žmonės – japonai, kinai, korėjiečiai, mongolai, rusai, amerikiečiai. Gal todėl šiame krašte žmonės, kaip ir Vakarų Europoje, yra mandagūs, visi šypsosi, niekas niekur neskuba.
Tokių prekybos centrų kaip pas mus vargiai išvysi, tačiau daug mažų privačių krautuvėlių.
A.Markuckis ant prekystalio išvydo vos trejetą rūšių duonos, tačiau degtinės pasirinkimas didžiulis. Bet režisierius teigė nematęs nė vieno girto vietinio gyventojo, nors, kaip būdinga Rusijos piliečiams, švenčiama vos ne kasdien – vairuotojo, buhalterio ar žvejo profesines šventes.
Panevėžietis pasakojo, kad vietos aktoriai per mėnesį uždirba apie 1700, o teatro vadovas – 3000 litų. Per metus menininkai gali susitaupyti ir nusipirkti naujutėlaitį japonišką džipą. Dvejus metus teatre išdirbęs aktorius gauna butą. „Aktoriai, kitaip nei pas mus, oficialiai gali dirbti keliose vietose. Bet kuris pilietis, atidirbęs penkiolika metų, išeina į pensiją. Biudžetinės įmonės darbuotojas kas dveji metai turi galimybę nemokamai lėktuvu skristi į žemyną. Tiesa, tik į Rusijai priklausančią jo dalį”, – įspūdžiais dalijosi Lėlių vežimo teatro vadovas.
Zita DOBROVOLSKIENĖ
A.Repšio nuotr. A.Markuckis liko patenkintas svečiuose pastatytu spektakliu.
