Per didelį vargą gastronominei kelionei išviliojau savo redaktorę tikėdamasis didesnės užuojautos ateityje. Tegu pajunta, koks sunkus virtuvės reporterio darbas. Jis prilygintinas nebent objektyvumo siekiančio merginų grožio konkursų aprašinėtojo kančioms. Sakysite, kvailas palyginimas – negi tokių būna? Atkirsčiau: taip, vaizduotėje.
Birštonas ir šio seno kurortinio miestelio centre įsikūrusi Sofijos rezidencija buvo kiek seniau mano nusižiūrėtas taikinys. Lietuvoje nėra daug vietų, kur galėtum ryžtis važiuoti vien dėl gero maisto esant gerai atmosferai. Degalams brangstant greičiau nei keičiasi maisto kultūra, nuolat grės didelė kokybiškų restoranų koncentracija didžiųjų miestų centruose. Lietuva per erdvi, kad viskas būtų pasiekiama savaitgaliniais dviračiais, ir tuo pat metu per maža, jei imtume matuoti nuo gero maisto svaigstančiųjų kritinę masę. Gal ir klystu, gal šios mintys sietinos ne su virtuvine tikrove, o su mano žurnalistiniu interesu, tačiau jos nėra visiškai atmestinos.
Rezidencija jaukiai glaudžiasi centrinio parko pašonėje rytuose, tačiau į pietryčius nuo jos lyg koks sovietinio kurorto vaiduoklis dunkso kažkoks architektūros griozdas, pritaikytas viešiems kultūros reikalams. Rezidencijos savininkai įtartinai derino prašmatnų pavadinimą su prašmatniais interjero audeklais. Tamsiai raudono aksomo dominantės siekė net lauko pavėsinių sofas, ant kurių nebuvo jokio gyvo ir matomo sutvėrimo. Pavasarinio darbadienio vidudienis. Pradžioje susimaišė mano tarnybinis apetitas, kaimiškai sutrikęs barmeno veidas ir smalsaus įtarumo kibirkštys redaktorės akyse, galimai išduodančios abejones, ar ne prasto skonio asilą įsileido į prestižinį leidinį.
Iš karto pasakysiu, kad meniu buvo storas, o patiekalų sąrašas labai ilgas. Banalu kartoti, kas man patinka ir kas ne. Ilgas meniu su Birštono legendas menančiu įvadiniu skyriumi turėjo nepatikti. Neįtikėtinai įvairios salotos (nuo 14 iki 21 lito), nuo jų pagal nuspėjamą kompoziciją mažai besiskiriantys užkandžiai (11–27 litai) ir taip toliau. Svarbiausia, kad rodėsi, jog visoje rezidencijoje tebuvome dviese. Kaip galima ryžtis tokiai patiekalų gausybei, jei tiek mažai valgytojų? Kaip išsilaiko toks restoranas? Uoliai demonstravau savo revizorei socialinius ir ekonominius gebėjimus.
Paprašėme baltojo Zenato Bardolino D.O.C. Buvo pigiausias pasirinkimas iš to, ko norėjau. Nuolanki pastanga taupyti redakcijos pinigus. Buteliukas negazuoto Vittel už 5 litus taip pat nieko negalėjo užgauti. Jutau rimstantį pulsą ir paprašiau sau avokadų sriubos su krevetėmis (14 Lt). Ji balsavo 2 litais pigiau: trinta baravykų sriuba, nors aš įtikinėjau susigundyti gaspaccio. Sakiau, didesnis kontrastas, gundantis svinguoti tarp sriubos lėkščių. Kaipmat prikandau liežuvį. Pirmiausia dėl savo avokadų sriubos – buvo tiesiog puiki. O antra, pamačiau, kad nėra jokio įrodyto dėsnio, jog jei man patinka redaktorė, tai ir aš turėčiau jai patikti. Vos sutiko grybštelėti iš mano lėkštės. Kita vertus, neprieštaravo mano kėsinimuisi ragauti jos patiekalus, įrašydama tai prie profesinių prievolių.
Lėkštė buvo didelė, o mano apetitas mažėjo greičiau nei sriuba. Praleidome salotas ir užkandžius ir ėjome tiesiai prie pagrindinio klausimo. Aš jį uždaviau įdarytam kalmarui, įvertintam 36 litais, o redaktorė – karamelizuotai antienai, kuri vėl kainavo 2 litais mažiau. Dar keli gurkšniai vyno ir dar vienas malonus netikėtumas, pamažu sklaidantis pirmuosius vizito įtarumus. Kalmaras buvo išradingai įdarytas brokoliais, žiediniais kopūstais, šparaginėmis pupelėmis ir morkytėmis, o grietinėlės padažas su citrinomis dvelkė karališkai. Išradingumas ir meilė – štai ko reikia stovinčiam virtuvės prieangyje.
Žinoma, domėjausi anties likimu. Nors stalas buvo kiek per platus mano rankoms, negi kaltinsi Birštoną dėl visų mano likimą lėmusių gamtos įnorių. Apelsinų karamelė ir kiek per ilgai kepusios antienos dermė taip pat negalėjo nuliūdinti redakcijos. Nors aš mėgstu mažiau iškeptą mėsą, redakcijos nuomonė ne visada sutampa su mano.
Vis dar buvome dviese plius vienas. Padavėjas pasirodė šmaikštesnis ir labiau susigaudantis restorano spektaklyje, negu galėjau pradžioje spėti. Nenustebo, kai prie espresso (po 6 litus) desertui užsisakėme blynelius su obuoliais, kurie kainavo 8 litus už puikiai sukomponuotą lėkštę ir kompensavo aiškiai per brangų kavos puodelį. Ir kompozicija, ir prancūziškas blynelio su keptu obuoliu žaismingumas nepaliko jokios rankenėlės užsikabinti. Jautrus šviežumas ir akivaizdžiai mums skirto saldėsio skonis rodė, kad storas Sofijos rezidencijos meniu nebuvo tik provinciali pretenzija. Tai tikras restoranas.
