Skandalas futbolo federacijoje, bruzdėjimai pas krepšininkus ir permainos Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete. Kas tai – šalies sporto revoliucija ir paprastos rūmų intrigos?
Revoliucijos iš esmės būna dviejų tipų – iš apačios ir iš viršaus, tačiau, kritiškai vertinant šią teoriją, revoliucijos be masių dalyvavimo ir paramos vargiai apskritai gali nešioti tokį pavadinimą. Paprastai tariant – Lietuvos sportas šį rudenį išgyvena ambicijų karų laikotarpį, o pergalėmis čia džiaugsis viena ar kita stovykla, bet ne sportuojantieji ir pats sportas apskritai.
In memoriam Lietuvos futbolui
Likus vos kelioms dienoms iki (eilinio) Lietuvos futbolo skandalo pradžios interneto platybėse šmėstelėjo ironiška frazė: „Prie Dirmeikio buvo geriau.“ Geriau bent ta prasme, kad majonezo verslo skandalas paskutiniame amžiaus dešimtmetyje Lietuvos futbolui atrodė ideali proga apsivalyti ir pradėti kopti į kalną.
Dabar jau galima konstatuoti, kad alpinizmas Lietuvos futbolui – ne prie širdies. Rugsėjo pradžioje Lietuvos futbolo federacija (LFF) liko be savo vadovo, kai nuo pareigų buvo nušalintas Julius Kvedaras. Su Kauno nusikalstamu pasauliu ne vieną dešimtmetį siejamas futbolo funkcionierius įtariamas neteisėtu praturtėjimu, galbūt net grobstant LFF skiriamas milijonines tarptautinių futbolo organizacijų FIFA ir UEFA lėšas.
Tačiau su šalies futbolo užkulisiais pažįstami žmonės pabrėžia, kad tai nėra paprasta byla „Lietuvos valstybė prieš Julių Kvedarą“. Nuo pavasario pareigas pradėjusį eiti J. Kvedarą vargiai pavadinsi šventuoju, bet LFF skandalo mėsmalę įsuko už dekoracijų vykstanti kova dėl valdžios ir įtakos.
Taip leidžia teigti vien J. Kvedarui pateikti kaltinimai. Su jais susipažinę nešališki žmonės IQ ironiškai tvirtino, kad Kauno teismo nutarimas „nepasižymi itin sklandžia ir teisiškai pagrįsta kalba“. Rugsėjo 24 d. Kauno apygardos teismas J. Kvedarui leido grįžti į užimamas pareigas.
Pati LFF vadovybė taip pat prabilo apie puolimą visais frontais, kuriam pasitelkiama teisėsauga, žiniasklaida ir politika.
Kas tampo virvutes? Vėlgi tie patys futbolo žmonės kalba, kad skandalo ugnį įžiebė revanšistinėmis nuotaikomis gyvenantis Liutauras Varanavičius, pavasarį po 12 metų vadovavimo praradęs LFF prezidento postą. Beje, praradęs po to paties J. Kvedaro suorganizuoto vidinio rūmų perversmo.
Nesigilinant į smulkmenas, rengti rūmų intrigas tikrai yra dėl ko. LFF yra turtingiausia šalies sporto federacija, kurios metinis biudžetas pastaruoju metu viršija 20 mln. litų. Be to, tikrai ne iš lubų nuskaityti yra ir verslininko Vladimiro Romanovo žodžiai apie futbolą apėmusias lažybines machinacijas. Futbole sukasi rimti pinigai, o kur rimti pinigai, ten ir dideli interesai…
Aišku viena – šiame kare paskutinės artilerijos kanonados nuskambės dar negreitai. Taip pat aišku, kad skandalai nukreipia dėmesį nuo tikrų problemų, kurių Lietuvos futbole – ne ką mažiau nei prieš 10 metų. Rungtynės su Slovakija dar kartą priminė, kad Lietuva neturi padoraus futbolo stadiono (LFF gyrimąsi modernia dirbtine danga į miltus sumalė Deividas Šemberas). Lietuva nelabai turi ir rinktinės, nes FIFA reitinge Lietuvos (116 vieta) kaimynu jau tapo Čadas.
Šiame kontekste galimos FIFA ir UEFA sankcijos būtų net į naudą. Gal tai padėtų atsibusti ir pradėti traukti Lietuvos futbolą iš gilios kapo duobės.
(Ne) būta krizė
Futbolo skandalas užgožė įdomius tektoninius judėjimus šalies krepšinio padangėje. Vasaros pabaigoje pasirodė pranešimų apie mistinio trenerių ir buvusių krepšininkų 10-uko susirinkimą ir raginimus imtis permainų Lietuvos krepšinio federacijoje (LKF).
Kylančios krepšinio opozicijos priešakyje – pirmasis LKL prezidentas ir vienas ilgamečių krepšinio vadovų Šarūnas Marčiulionis. Įdomios paralelės su futbolu – taip pat kaip L. Varanavičius, Š. Marčiulionis pastaraisiais metais yra nustumtas nuo krepšinio reikalų.
Pagrindu diskutuoti apie šalies krepšinio bėdas tapo blankus rinktinės pasirodymas Londono olimpiadoje. Tiesa, užimta 8-oji vieta vargiai ką pasako apie LKF darbo kokybę. Darbas verda – šią vasarą Lietuvoje sėkmingai surengti trys jaunimo čempionatai, nacionalinė komanda turėjo idealias pasirengimo sąlygas, o LKF viršūnės šalia to dar randa laiko kariauti su „FIBA Europe“ organizacijos vadovybe.
„Žaidėjams sudaromos geriausios sąlygos, o spaudoje skaitau, kad virš Balčiūno (LKF generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno) debesys kaupiasi. Ką jis padarė, kokią teisę jūs turite kaltinti?… Matai, nusprendė padaryti krepšinyje perversmą. Per kokią vietą? Pasakysiu labai šiurkščiai, bet čia yra perdimas į vandenį“, – kaip visada spalvingai padėtį apibūdino buvęs LKF vadovas Vladas Garastas.
Kita vertus, LKF veiklą kritikuojančių Š. Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio, Dariaus Maskoliūno ir kitų teiginiai turi racionalumo grūdo. Vėl paralelės su futbolu – abi svarbiausios sporto federacijos taip sukonstravo savo įstatus ir struktūrą, kad tapo valstybėmis valstybėje. Abiejų federacijų viduje nėra rimtos opozicijos, o į jų vadovybę patekti žmonėms iš šalies nepalikta jokių galimybių. Tai puikiai įrodė LFF, kai praėjusią žiemą atsisakė kandidatu į prezidentus registruoti olimpinį čempioną Arminą Narbekovą.
Parodomieji rinkimai
Karštas šis ruduo ne vien futbolui ir krepšiniui, bet ir kitoms olimpinėms sporto šakoms. Tam tikra prasme spalio mėnesį baigsis ištisa Lietuvos sporto epocha, nes po 24 metų darbo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento pareigas paliks Artūras Poviliūnas.
Patyręs sporto vadovas per šiuos metus taip pat neišvengė dėmių (kad ir istorija apie jo penkiaženklį atlyginimą ar sprendimas organizacijos lėšas laikyti banke „Snoras“), tačiau LTOK veikla beveik visą nepriklausomybės laikotarpį buvo vertinama teigiamai, o Lietuva per šešerias olimpines žaidynes iškovojo 21 medalį.
Artėjantys LTOK prezidento rinkimai taip pat neapsiėjo be intrigų. Jas pakurstė pretendentė į šį postą olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė, prabilusi, kad A. Poviliūnas nusprendė nesiekti dar vienos kadencijos, nes jautė spaudimą.
Beveik neabejojama, kad spalio 12 d. A. Poviliūno įpėdiniu taps dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna. Karjerą baigusiam disko metikui savo paramą išreiškė Arvydas Sabonis, Laura Asadauskaitė, V. Garastas, kiti garsūs sportininkai ir sporto veikėjai bei įtakingiausios sporto federacijos. V. Alekna turi didelį pasitikėjimo kreditą, bet netruks įsitikinti, kad sporto plėtra Lietuvoje kartais primena donkichotišką kovą su vėjo malūnais.
