Mažiau matoma, bet galinga Ukrainos sukilimo jėga – siautėjančia prezidento aplinka pasipiktinę oligarchai
Milijonų revoliuciją palaikiusių ukrainiečių tikslas – pakeisti ne paskirus politinės valdžios lyderius, teisėsaugos vadovus ar net visą vyriausybę. Ir net ne prezidentą, o apskritai Ukrainos valdžios sistemą.
Vienas labiausiai paplitusių priekaištų valdžiai ir masinių protestų varomoji jėga – išsikerojusi korupcija ir valdžios klano nebaudžiamumas. O protestų katalizatoriumi tapo jėgos panaudojimas prieš demonstrantus.
Tačiau daugelis ekspertų neabejoja, kad galbūt net svarbesnis už tautos įniršį buvo įtakingiausių šalies oligarchų nepasitenkinimas, – labai aiškiai suvokta grėsmė, kurią jiems pradėjo kelti prezidento Viktoro Janukovyčiaus kurtas režimas.
Paradoksas, tačiau pastarąjį į valdžią atvedė būtent oligarchai, tiksliau, dalis jų – vadinamasis Donecko klanas. 2010 m. laimėjęs prezidento rinkimus V. Janukovyčius kartais net vadintas paprasčiausiu „oligarchų vadybininku“ arba tarpininku derinant jų tarpusavio interesus.
Autoritetingu Ukrainos ekspertu laikomas švedų ekonomistas Andersas Åslundas, kuris, beje, 1994–1997 m. dirbo Ukrainos prezidento Leonido Kučmos patarėju, teigia, kad iš karto po 2010 m. V. Janukovyčiaus laimėtų šalies vadovo rinkimų suformuotoje vyriausybėje buvo net devynių oligarchų grupuočių narių. Prieš revoliuciją, A. Åslundo teigimu, vyriausybėje liko tik dviejų oligarchų – Rinato Achmetovo ir Dmytro Firtašo – atstovai.
„Šeimos“ įsigalėjimas
Vietoj kitų įtakingiausių finansinių grupuočių valdžioje ir visoje Ukrainos ekonomikoje vis labiau įsitvirtino prezidento V. Janukovyčiaus sūnaus Oleksandro aplinkos žmonės – jauni verslininkai, vis agresyviau metę iššūkį net įtakingiausiems šalies oligarchams. Ukrainoje jie jau senokai vadinti tiesiog „šeima“.
Pastarosios atstovai nuo pat V. Janukovyčiaus atėjimo į valdžią ėmė žaibiškai supirkti įvairias šalies įmones ir plėsti savo imperijas. Daugelis ekspertų tokius veiksmus vadino verslo užgrobimu. Kaip pardavimą skatinančios priemonės (daugiau ar mažiau atvirai) pasitelktos prezidento kontroliuojamos teisėsaugos institucijos, teismai ir mokesčių tarnyba.
Du ryškiausi „šeimos“ įsigalėjimo pavyzdžiai – neįtikimas jau minėto V. Janukovyčiaus sūnaus Oleksandro verslo imperijos augimas ir dar netikėtesnis dabar vos 28 metų naujo Ukrainos oligarcho Serhijaus Kurčenkos atsiradimas tarsi iš niekur.
O. Janukovyčius bendrovę MAKO įregistravo dar 2006-aisiais, prieš pat tėvui tampant premjeru. Tačiau iki pat 2010 m., kai V. Janukovyčius laimėjo prezidento rinkimus, naujojo valstybės vadovo sūnus, kurio profesija – stomatologas, ne tik visoje šalyje, bet ir gimtajame Donecke nebuvo labai žinomas verslininkas.
Jau 2011 m. jis viesulu įsiveržė į turtingiausių Ukrainos žmonių šimtuką – jaunojo verslininko kapitalas viršijo 100 mln. JAV dolerių. Vėliau O. Janukovyčiaus imperija augo vis sparčiau.
Net naująjį Ukrainos prezidentą nelengva įsivaizduoti visiškai nesusijusį su oligarchais. Kad ir kas jis būtų.
Įspūdingiausi šuoliai pastebėti 2013-ųjų pavasarį ir rudenį. Per tą laiką, turtingiausių ukrainiečių kapitalą nuolat skaičiuojančio ir skelbiančio ukrainietiškojo žurnalo „Forbes“ duomenimis, O. Janukovyčiaus verslo imperijos kaina patrigubėjo – nuo 187 mln. JAV dolerių iki daugiau kaip 510 mln. JAV dolerių. Tiesa, žurnalas „Focus“ verslininko turtą vis dar vertina 196 mln. JAV dolerių.
S. Kurčenkos imperiją žurnalas „Korrespondent“ 2013 m. jau įvertino 2,4 mlrd. JAV dolerių, nors prieš porą metų apie tokį verslininką iš viso niekas nieko nebuvo girdėjęs. Net jei tikėtume daug kuklesniais žurnalo „Focus“ duomenimis, kad S. Kurčenkos turtas vertas 650 mln. JAV dolerių, padėtis neatrodys įprastesnė.
Ukrainoje iki šiol sklando įtarimai, kad 30 metų nesulaukęs vyras atliko tik „šeimos piniginės“ vaidmenį, o visa verslo imperija priklausė „šeimai“. Beje, S. Kurčenka ypač aktyvus pasirodė žiniasklaidos rinkoje, kuri šalyje tradiciškai reiškia ir politinę bei visuomeninę įtaką. Per pastaruosius dvejus metus šis verslininkas iš esmės tapo kone didžiausiu žiniasklaidos magnatu Ukrainoje – supirko net kelias stambias žiniasklaidos kontroliuojančiąsias bendroves.
Tuo „šeimos“ apetitas nebuvo patenkintas. 2013 m. S. Kurčenka atvirai užsimojo prieš D. Firtašo interesus dujų versle. Teigiama, kad „šeimos“ atstovai pradėjo kėsintis net į turtingiausio ukrainiečio R. Achmetovo verslo interesus ypač angliakasybos sferoje. Tiesa, minėti du oligarchai vis dar mėgavosi valstybės palankumu – 2013 m. valdžios finansuojamus projektus į tris dalis dalijosi „šeimos“, R. Achmetovo ir D. Firtašo bendrovės.
Oligarchai trokšta saugumo?
Vienas Ukrainos opozicijos lyderių Vitalijus Klyčko lapkritį žurnalui IQ duotame interviu nedviprasmiškai teigė, kad viena svarbiausių oligarchų paramos Vilniuje taip ir nepasirašytoms Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartims su ES priežasčių yra europietiškų žaidimo taisyklių troškimas. „Tiesą sakant, net patys oligarchai pavargo nuo to, kad vieną dieną viena oligarchų grupė būna artima valdžiai, o kitą – jau kita. Kai valdžia mainosi, keičiamos ir taisyklės. Todėl oligarchai reikalauja vieno – aiškiai suformuluotų taisyklių. Jie baiminasi prarasti sukauptą kapitalą. Juk buvo geri laikai Viktorui Pinčiukui, Konstantynui Ževagai, bet keičiantis valdžiai monopolis atitenka kitiems. Todėl dabar jau patys oligarchai teigia: mums reikia aiškių taisyklių, kurios nebūtų keičiamos“, – aiškino V. Klyčko.
Daugelis ekspertų su tuo sutinka. Tiesa, atvirą iššūkį V. Janukovyčiui ir jo valdžiai iš svarbiausių šalies oligarchų mesti išdrįso tik „šokolado karaliumi“ vadinamas Petro Porošenka. Tačiau neabejojama, kad kiti, nors ir nuolat manevruodami – tai didindami spaudimą valdžiai, tai šiek tiek atsitraukdami – aktyviai veikė užkulisiuose.
Bene akivaizdžiausias pavyzdys – oligarchų kontroliuojama žiniasklaida. Revoliucijos pradžioje susiklostė padėtis, kai kone visa Ukrainos žiniasklaida užėmė atvirai protestuotojus palaikančią arba bent jau visiškai neutralią, objektyviai įvykius pateikiančią poziciją. Nuo to laiko situacija kiek pasikeitė – provyriausybinis įvykių nušvietimas gerokai suaktyvėjo, tačiau teigti, kad oligarchų kontroliuojama žiniasklaida vėl ėmė palaikyti valdžią, toli gražu negalima.
Paradoksalu, tačiau ir pagrindiniai protestuotojų reikalavimai visiškai sutapo su oligarchų interesais. Jei kalbama apie 2004 m. konstitucijos grąžinimą, dėl sumažėjusių prezidento galių būtų akivaizdžiai sumenkusi ir V. Janukovyčiaus aplinkos oligarchams keliama grėsmė, net jei pats prezidentas būtų likęs poste.
Protestuotojai tikisi, kad naujoji vyriausybė bus demokratiškesnė ir labiau rūpinsis visos valstybės, o ne V. Janukovyčiaus šeimos arba oligarchų interesais. Garsiai skamba kalbos, kad Ukraina ir jos politika jau niekuomet nebus tokia pat. Tačiau karti 2004 m. revoliucijos patirtis rodo, kad oligarchai, vienaip ar kitaip, sugebės išsaugoti savo įtaką. Todėl net naująjį Ukrainos prezidentą nelengva įsivaizduoti visiškai nesusijusį su oligarchais. Kad ir kas jis būtų.
