Liepos 5 d. 22 val. vykstant Kultūros nakties renginiams Radvilų rūmų muziejuje bus atidaroma Renesanso laikų princų ir princesių drabužių rekonstrukcijų paroda „Renesanso spindesys“. Istorinių kostiumų ekspozicija veiks iki spalio 14 d.
Unikalų reginį Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga sostinei dovanoja Italijos ambasada ir Italų kultūros institutas drauge su Mantujos miestu (2019 m. pretenduojančiu tapti Europos kultūros sostine), kultūros asociacija „Invito a Corte“ ir Lietuvos dailės muziejumi.
Daugiau nei 20 Renesanso kostiumų, meistriškai atkurtų Italijos amatininkų ir įmonių pagal to laikotarpio šaltinius, bus pristatomi greta iškilių asmenybių portretų reprodukcijų. Eksponatai supažindins lankytojus su Renesanso apdarų audiniais, modeliais, simboliais ir pakvies į kelionę laiku po Italijos dvarų pasaulį.
Šis projektas pradėtas 1989 m. Mantujoje siekiant padidinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu. Per atkurtas senovinių kostiumų technikas norėta papasakoti apie kilmingų dvariškių gyvenimą, architektūros paveldą ir istorijos vingius. Iš pradžių ši ekspozicija buvo įkurdinta Mantujos rūmuose, o nuo 1999 m. pradėjo tarptautinį turą ir iki šiol keliavo po Ispaniją, Pietų Amerikos valstybių sostines, Jungtines Amerikos Valstijas, Azijos šalis.
„Asmenybių galerija“ – tai viena parodos dalis, kurioje eksponuojami drabužiai supažindina su žymiausiais Mantujos dvaro Gonzagų šeimos asmenimis. Šie kostiumai atspindi dviejų istorijos amžių kultūrą: kviečiama pakeliauti per visą Renesansą – nuo vėlyvosios gotikos XV a. pr. iki baroko pirmaisiais XVII a. metais. Prie kiekvieno drabužio eksponuojama paveikslo, freskos ar statulos reprodukcija, pagal kurią jis buvo atkurtas.
Asmenybių galerija
Pirmieji „Asmenybių galerijos“ kostiumai – jaunavedžių žydų iš Mantujos apranga (XV a. pradžia), atkurta pagal Iacobo Beno Asherio miniatiūrą. Moters drabužis visiškai slepia kūniškumą, nes mintys turi krypti tik į dvasinius dalykus – štai kodėl Renesanso epochai būdinga „angeliškos moters“ sąvoka. Žydra nuotakos suknelė (balta įsigali nuo XVII a. antros pusės), puošta dideliais auksiniais dagio žiedų pumpurais, sujuosta ryškiai raudonu diržu. XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje žydra spalva buvo siejama su kilmingumu, be to, moterų aprangoje simbolizavo ištikimybę vyrui, o vyro – lojalumą savo senjorui. Raudonas diržas implikavo sutuoktinių ir jų šeimų „kraujo sąjungos“ idėją.
Dailininko Pisanello apie 1437 m. nutapytas Margheritos Gonzagos portretas atskleidė kitą įdomią praeities aprangos detalę: vilna buvo mėgstamiausia dvaro medžiaga iki šilko, vertinama dėl švelnumo ir apsaugos ypatybių. Jaunos kilmingos merginos drabužis atspindi visus tipiškus XV a. aprangos bruožus: apatinė suknelė ir viršutinė suknia su plačiomis, ilgomis ir atviromis rankovėmis, po ja – lininė palaidinė.
Giulio Romano sukurto Mantujos markizės Izabellos d’Este Gonzagos portreto reprodukcija (apie 1524 m.) atskleidžia XVI a. aprangos revoliucijos detales. XV a. dar vis buvo juntama vėlyvojo gotikinio stiliaus įtaka ir dominavo vertikalios linijos, o kito amžiaus pradžioje mene, architektūroje ir drabužiuose pastebima vis daugiau horizontalių, būdingų Renesansui. Pačios markizės sukurti drabužiai ir aksesuarai paveikė italų ir apskritai europiečių aprangą. Itališkų drabužių formos buvo labai harmoningos ir proporcingos figūros linijoms. Moterų apdarai pasižymėjo atviromis iškirptėmis. Portrete matomas Izabellos drabužis ypatingas dar ir tuo, kad jo audinį sudarančius mazgus sukūrė pats Leonardo da Vinci (jis trumpai svečiavosi Mantujoje ir buvo pavaldus markizei).
Vincenzo Gonzagos – ketvirtojo Mantujos kunigaikščio – apranga Giovanni Bauhet portrete vaizdingai pristato jo karūnavimo iškilmių 1587-aisiais ansamblį. Kunigaikštis mėgo pasitelkti apdarus siekdamas išreikšti savo norą stebinti, netramdomą meilę prabangai ir teatrališkumui. XVI a. antroje pusėje brangių medžiagų su įaustais aukso siūlais dauguma didikų jau nebesirinko. Tokius audinius pagaminti buvo pernelyg brangu ir sudėtinga, be to, jie buvo labai trapūs ir pažeidžiami. Bandyta ieškoti kitų būdų drabužio svarbai pabrėžti: pavyzdžiui, aukso raštais dabintas aksomas. Tačiau Vincenzo neketino atsisakyti prabangių kostiumų: jis liepė savo drabužių ir didžiulės mantijos kraštus apsiūti baltu šilku, išsiuvinėtu auksiniu siūlu įmantriais reljefiškais raštais. Tai tik keletas iš parodos „Renesanso blizgesys“ eksponatų liudijamų istorijų apie to laikotarpio asmenybes, kultūrą, meną, estetiką, mados suvokimą.
Princo puota
Parodos „Renesanso spindesys“ akcentas – Princo puotos inscenizacija, atspindinti tų laikų didikų sutiktuvių rūmuose prabangą, apie kurią vėliau su nuostaba kalbėdavo visa Europa. Viena svarbiausių dvaro švenčių detalių – vaišės, per kurias tarp patiekalų valgymo dažnai būdavo muzikos ar šokių intarpai svečių garbei. Italų kilmingieji sugalvojo naują būdą padaryti jiems įspūdį: paskirdavo dvaro menininką (jais tapdavo tokios asmenybės kaip Leonardo da Vinci, Mikelandželas, Rafaelis) alegoriniams pasirodymams sukurti.
Vilniaus Kultūros nakties liepos 5-ąją dalyvius prie Radvilų rūmų muziejaus taip pat pasitiks Renesansinė šventė – gyvuosiuose paveiksluose atgiję, senoviniais kostiumais pasipuošę personažai skaičiuos nakties laiką kas pusvalandį rengdami pasirodymus. Princų puotos salėje muzikos projekto „Baroque Contempo“ dalyviai, vienai nakčiai tapę dvaro muzikantais, privers naujai suskambėti senąsias arijas. Muzika, kostiumai, šokis kurs magišką sapno atmosferą.
