Pasaulį užklupo finansinė sausra.
Užklupus sunkmečiams sraunios pinigų upės staiga išdžiūsta. Bet pritrūkus litų, dolerių ar eurų galima išleisti savus pinigus. Tokia idėja tik iš pirmo žvilgsnio atrodo keista.
Austrijos miesto Viorglo meras Michaelis Unterguggenbergeris, kaip ir daugelis kitų Didžiosios depresijos metais, 1932 m. susidūrė su milžiniškomis problemomis – miestą slėgė milžiniškos skolos ir 30 proc. siekiantis nedarbas. Tuomet jam į galvą šovė mintis: „Jei trūksta įprastų pinigų, reikia išleisti savus.“ Į sąskaitą vietiniame banke jis padėjo merijos turimus 40 tūkst. Austrijos šilingų, o į apyvartą išleido lygiai tiek pat laisvųjų Viorglo šilingų. Jie turėjo vieną įdomią savybę – už nenaudojamus pinigus kas savaitę reikėjo mokėti 2 proc. mokestį merijai. Tai skatino ne taupyti, o išleisti.
Per metus laisvieji Viorglo šilingai „apsisuko“ 463 kartus, tuo metu tradicinių šilingų apyvartumas siekė 213 kartų. Nedarbas per metus sumažėjo 25 proc., o per dvejus metus darbų mieste buvo atlikta už daugiau kaip 2 mln. šilingų. Viorglas pasinaudojo vokiečių ekonomisto Silvio Gesello „laisvųjų pinigų“ teorija, pagal kurią pinigai privalo atlikti tik mainų funkciją. Tradiciniai pinigai ją vykdo vis prasčiau. Pirmiausia todėl, kad yra tapę spekuliavimo, kaupimo priemone. Naudą turi duoti mainai, o ne pats pinigų turėjimo faktas. Tačiau ėmus augti susidomėjimui laisvaisiais pinigais tradicinės piniginės sistemos dalyviai pajuto pavojų, ir laisvieji pinigai netrukus buvo uždrausti.
Nuo WIR iki art-money
Laisvaisiais pinigais vėl imta aktyviai domėtis XX a. pabaigoje, ypač dabar, kai pasaulio ekonomiką ėmė krėsti karštinė. Kolumbijos universiteto duomenimis, šiuo metu pasaulyje yra daugiau kaip 4 000 alternatyvių tradiciniams pinigų sistemų. Vien Vokietijoje veikia apie 40 regioninių valiutų. Dar 1934 m. sukurta papildanti valiuta WIR Šveicarijoje šiandien cirkuliuoja lygia greta su franku. WIR priima daugiau kaip 60 tūkst. Šveicarijos įmonių, metinė WIR apyvarta jau perkopė 1,6 mlrd. frankų ribą. WIR galima ne tik atsiskaityti, bet ir paimti beprocentį kreditą.
Apie 300 kaimo bendruomenių Prancūzijoje naudoja „druskos kruopeles“ Grain de Sel, kurias galima uždirbti žemės ūkyje ar tiesiog nusipirkti už eurus, o išleisti daugybėje kasmet organizuojamų mugių. Danijoje cirkuliuoja art-money, kuriuos tiesiogine prasme tapo ir į apyvartą leidžia apie 500 dailininkų. Japonijoje cirkuliuoja Furreai Kippu, kuriais už paslaugas atsiskaito senjorai, Brazilijoje – saberiai mokymo išlaidoms apmokėti.
Ne visai „tikrus“ pinigus rankose yra laikę ir daugelis mūsų. Pamenate „vagnoriukus“? Ir dabar Lietuvoje kiekvieną dieną susiduriame su tam tikrais pinigų pakaitalais: pradedant nuo aviakompanijų siūlomų mylių, prekybos centrų leidžiamų vietinių pinigų, kurie gali būti panaudoti perkant už litus, ir baigiant išankstinio mokėjimo kortelėmis už mobilųjį ryšį.
Per metus laisvieji Viorglo šilingai „apsisuko“ 463 kartus, tuo metu tradicinių šilingų apyvartumas siekė 213 kartų.
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojo Raimondo Kuodžio nuomone, žmonės gali naudotis visokiais „pinigais“, tačiau jie niekada nepakeis tradicinių. Su kitokiais pinigais niekados nepasieksime masto ekonomijos, jais negalima mokėti mokesčių, o LR Pinigų įstatymas kaip mokėjimo priemonę įvardija tik litą. Palankiai į papildomus pinigus žiūrintis ekonomistas Vladimiras Trukšinas mano, kad lietuviai pernelyg susipriešinę, trūksta ir pasitikėjimo, būtino tokių pinigų gyvavimui.
Tačiau dabartiniai „laisvųjų pinigų“ propaguotojai Berklio universiteto profesorius Bernardas Lietaeras, finansų ekspertė profesorė Margrita Kennedy pagrindinę „laisvųjų pinigų“ stiprybę įžvelgia pirmiausia jų gebėjime atlikti tokias funkcijas, kurių tradiciniai pinigai neatlieka ar atlieka netinkamai. Todėl gal labiau tiktų juos vadinti papildančiaisiais pinigais. Anot B. Lietaero, pastebėta, kad atsiskaitymų papildančiąja valiuta WIR Šveicarijoje ypač padaugėja per ekonomikos krizes, t. y. kai prekyba už tradicinius pinigus patiria nuosmukį. Taip paralelinė valiuta veikia kaip vietinės ekonomikos stabilizatorius, taip pat stabdo nedarbą, mažina socialinę įtampą, neleidžia išplauti kapitalo iš regionų ir skatina bendruomeniškumą. Todėl papildantieji pinigai dar kartais vadinami ir bendruomeniniais pinigais.
Pradeda nuo edukacijos
Pirmą sykį susidūrę su papildančiųjų pinigų idėja žmonės dažnai sureaguoja nepatikliai, tai suprantama kaip kažką neįmanomo ar nerimto. Nacionalinės moksleivių akademijos direktorė Eglė Danienė skeptišką požiūrį pakeitė tik po pernai rugsėjį Vilniuje vykusio seminaro „Kitoks požiūris į pinigus“, į kurį pakvietė Harmoningos asmenybės institutas (HAI). Po šio renginio, kuriame pinigų idėją pristatė B. Lietaeras, papildančiuosius pinigus palankiai ėmė vertinti apie 80 proc. dalyvių.
Kaip sako HAI direktorė Rasa Balčiūnė, bendruomeninės valiutos idėją mes daugiau pristatėme kaip efektyvią žinių mainų priemonę, kuri leidžia sujungti nepanaudotus žmonių laiko resursus su nepatenkintais poreikiais, stiprinti bendravimą tarp skirtingų socialinių grupių ir organizacijų. Jau padaryti ir keli realūs žingsniai. HAI inicijavo bandomąjį projektą, kuriame 10 organizacijų, naudodamos pagalbines mainų priemones, keisis savo praktiniais įgūdžiais ir kompetencija. Kalbamasi su keletu mokyklų, kaip įvesti šią mainų priemonę abipusio moksleivių mokymosi skatinimui, mentorystės kultūrai formuoti. Tai taip pat padėtų formuoti įvertintą ilgalaikę savanorystę.
„Mane labiausiai užkabino du dalykai, – sako Nacionalinės moksleivių akademijos direktorė E. Danienė. – Vaiko atsakomybės ugdymas (būtent vaikas sprendžia, kokiam mokytojui sumokėti jo turimus pinigus) ir multiplikatoriaus efektas, kai mokytojas gautus pinigus panaudoja savo paties mokslui. Idėja sudomino ir verslo atstovus. Bendrovė „Tegra“ netradicines mainų priemones pritaikė savo darbuotojų motyvacijai. Jau netrukus įmonės darbuotojai svarstys, kokioms asmenybę ugdančioms priemonėms bus išleisti pernai užsitarnauti tegrabonai. Pasak „Tegra“ direktoriaus Rinardo Godos, būtent jais įmonė skatina darbuotojus, davusius naudos įmonei.
Pašalpos – papildančiaisiais?
Tačiau apie bandymus Lietuvoje įdiegti tam tikras pagalbines priemones tarpusavio atsiskaitymams kol kas negirdėti. HAI konferencijoje pristačius Šveicarijos WIR patirtį organizatoriai sulaukė labai stiprios emocinės reakcijos: „Šaunu, jeigu pavyktų… Bet vargu ar tai įmanoma… Tokia papildančioji valiuta būtų sprendimas šiandienėje Lietuvoje.“
Anot Alytaus krašto verslininkų asociacijos prezidentės Dalios Matukienės, papildančiosios valiutos idėja būtų patraukli ir smulkiesiems verslininkams. Su ja siejamos viltys atsilaikyti prieš stambių prekybos centrų ekspansiją, suaktyvinti vartojimą bendruomenės viduje. Ekonomisto Valdo Vėgėlės nuomone, projektas būtų patrauklesnis jį vykdant visos Lietuvos ar net platesniu mastu, tačiau gerai pasiruošus papildančiuosius pinigus būtų galima išbandyti ir kuriame nors mieste. Pavyzdžiui, jais mokėti dalį socialinių pašalpų. Svarbiausia, aktyvus lyderis, imlus inovacijoms ir mažiausiai dveji metai sistemai įsibėgėti.
78 metus skaičiuojančios WIR sistemos pradininkai buvo 16 vietos verslininkų. Papildančiųjų valiutų paplitimas ir svoris ekonomikoje itin priklauso nuo to, kaip juos vertina valdžia ir bankai. Pasak Šveicarijoje veikiančios Naujosios ekonomikos tyrimų organizacijos vadovo Jenso Martignoni, dauguma papildančiųjų valiutų Europos Sąjungos šalyse naudojamos pusiau oficialiai, kai tuo metu Šveicarijoje tam reikalui skirtas netgi atskiras WIR bankas. Todėl Vokietijoje, kur tokios sistemos gyvuoja tik daugiausia 20 metų, papildantieji pinigai neatlieka svaresnio vaidmens. Tiesa, B. Lietaeras siūlo ir bankams dalyvauti papildančiųjų pinigų operacijose. Kai kurios kredito įstaigos Vakaruose jau išduoda paskolas ir atlieka operacijas papildančiosiomis valiutomis.
Geriausias laikas papildantiesiems pinigams atsirasti yra ekonomikos sunkmetis, kai trūksta tradicinių pinigų, o bendradarbiavimo idėja paremti alternatyvieji galėtų padėti įsisukti vietinių ekonomikų smagračiams.
