Vienintelė ir nepakartojama. Taip pasibaigus „Euro 2012“ aistroms būtina tituluoti Ispanijos futbolo rinktinę, per ketverius metus susišlavusią visus svarbiausius titulus.
Iš pradžių derėtų pripažinti klaidą. Birželio mėnesio IQ numeryje šių eilučių autorius prognozavo, kad „La Furia Roja“ pasivys nuovargis ir ji nesugebės apginti Europos čempionės karūnos. Prognozė buvo sumalta į miltus, tačiau minimas straipsnis baigėsi tokiais sakiniais: „Xavi ir Co“ negali paneigti fizikos ir logikos dėsnių. Bet jei kartais paneigtų, liepos 1 dieną visi privalėsime nusilenkti geriausiai visų laikų rinktinei.“
Taigi – atėjo laikas nusilenkti ir pripažinti „Raudonosios furijos“ jėgą. Liepos 1-ąją Kijeve Ispanija tapo pirmąja futbolo istorijoje komanda, kuri laimėjo tris didžiuosius turnyrus iš eilės. „Tai pasiekimas, kuris nebus pakartotas“, – po triumfo „Euro 2012“ pareiškė geriausiu turnyro žaidėju išrinktas Andrésas Iniesta. Dėl šios tezės patikimumo galima ir suabejoti, nes anksčiau lygiai taip pat neįmanoma atrodė tai, ką dabar pasiekė Ispanijos rinktinė.
Ispanų žygis „Euro 2012“ kėlė daugybę prieštaringų vertinimų. Vieni siūlė tiesiog mėgautis „čia ir dabar“ kuriama istorija ir jau legenda tapusiu „tiki-taka“ žaidimo stiliumi, o kiti vis garsiau trimitavo, kad „Raudonoji furija“ žaidžia nuobodų ir pačią žaidimo dvasią žudantį futbolą.
Iki čempionato finalo „tiki-taka“ iš tikrųjų buvo tapusi gynybinio futbolo atmaina, kurios esmė – neduoti varžovams kamuolio, kartu ir nesuteikiant galimybių grasinti Ispanijos vartams. Labai dažnai atrodydavo, kad „La Furia Roja“ nei leidžia žaisti kitiems, nei nori žaisti pati.
Taip buvo iki finalo, kai Ispanijos rinktinė visas 90 minučių buvo tikra pragaro mašina. Pergalė 4:0 prieš Italiją buvo pati įspūdingiausia per didžiųjų turnyrų finalų istoriją, bet labiausiai nustebino tas potencialas, kurį parodė Ispanijos rinktinė. Kur jis buvo anksčiau? Kad ir paskutinėse grupės rungtynėse su Kroatija, kai tik fantastiškas vartininko Ikero Casillaso žaidimas išgelbėjo čempionus nuo visiško kracho ir ankstyvos kelionės namo. Arba ketvirtfinalyje, kai ispanai ilgą laiką tenkinosi kamuolio „stumdymu“ aikštės viduryje. Arba pusfinalyje, kai „La Furia Roja“ tik per pratęsimą pradėjo žaisti čempionišką futbolą.
„Neįmanoma kiekvieną kartą žaisti idealiai. Visoms komandoms būna ir prastų dienų“, – komentavo Xavi Hernandezas. Tik tokios prastos dienos ir suteikia Ispanijos varžovams šiokių tokių vilčių. Tiesa, labai menkų. Ir nežaisdama tobulai „Raudonoji furija“ Europos čempionate praleido vos vieną įvartį, kai pati įmušė 12.
Po „Euro 2012“ tik dar akivaizdžiau matyti beviltiškos kitų komandų pastangos pasipriešinti ispaniškai „tiki-takai“. Žaisti atvirą futbolą prieš pasaulio ir Europos čempionus – tikra savižudybė, bet ir totalinė gynyba, kai visi 11 žaidėjų susigrūda savo aikštės pusėje, neduoda jokios naudos.
„Mes norime laimėti. Mes norime ir toliau laimėti“, – po „Euro 2012“ varžovus į neviltį varančią frazę pasakė Ispanijos rinktinės kapitonas I. Casillasas. Pažadas atrodo visai įgyvendinamas, nes daugelis „Raudonosios furijos“ žaidėjų yra kupini jėgų. Vienintelė išimtis – Xavi. 32 metų aikštės vidurio genijus, kurį pakeisti ispanams bus nelengva, bet tikrai įmanoma.
Kad ispaniška siesta ir toliau gali karaliauti futbolo pasaulyje, rodo ir bendra tarptautinio futbolo situacija. Iš futbolo valstybių užsitęsusias krizes išgyvena Prancūzija ir Anglija, pagal savo standartus blankokai atrodo Brazilija, nuolat savo potencialo neišnaudoja Argentina. Šis čempionatas buvo katastrofiškas Nyderlandams, o jo atradimu tapusi Italija po dvejų metų pasaulio čempionate Brazilijoje jau nebegalės remtis dieviškuoju Andrea Pirlo.
Auksinė Ispanijos karta turi visas sąlygas toliau dominuoti didžiuosiuose turnyruose. Jau įrodyta, kad jiems negalioja fizikos ir logikos dėsniai.
