Ispanija, Ispanija ir tik Ispanija. Europos futbolo čempionato favoritai yra vieni ir nepakartojami. Nieko panašaus – Ispanija šių pirmenybių nelaimės
Sakysite, kad tai pernelyg drąsus pareiškimas? Kad toks spėjimas neatitinka logikos ir pastarojo penkmečio pasaulinių (ir europinių) futbolo tendencijų? Sena kaip pasaulis klišė skelbia, kad prognozės yra netinkamas užsiėmimas, ir tai gali patvirtinti net ekstrasensai, tik ketvirtuoju bandymu laimintys „Ekstrasensų mūšį“.
Bet IQ prognozuoja drąsiai ir nedvejodamas. Birželio 8 dieną startuosiančiame Europos futbolo čempionate ispanai titulo neapgins – liepos 1-osios vakarą Kijevo olimpiniame stadione bus karūnuotas naujas žemyno futbolo karalius. Kodėl?
Pristabdyta pragaro mašina
2007–2009 m. Ispanijos rinktinė buvo nesustabdoma. „La Furia Roja“ („Raudonoji furija“) nepralaimėjo 35-erių rungtynių iš eilės (pakartojo Brazilijos rinktinės 1993–1996 m. rekordą), o į šią seriją pateko ir Europos čempionų titulas 2008-aisiais Austrijoje ir Šveicarijoje.
Nuo tų laikų situacija ėmė keistis. Žinoma, ispanai, jei neskaičiuosime kluptelėjimo prieš Šveicariją, vėl buvo nesustabdomi 2010 m. pasaulio čempionate Pietų Afrikos Respublikoje, bet išlaikyti nenugalimumo aureolę pastaruoju metu sekasi vis sunkiau.
Italija – Ispanija 2:1, Anglija – Ispanija 1:0, Kosta Rika – Ispanija 2:2. Tai – keli ispanų rezultatai nuo praėjusių metų rugpjūčio. Tenka pripažinti, kad visais atvejais tai tebuvo draugiškos rungtynės, bet varžovai įrodė, kad pasaulio ir Europos čempionus galima sustabdyti.
„Ką žmonės galvoja? Kad mes laimėsime kiekvienas rungtynes 3:0? Kartais negaliu suvokti, kas yra sakoma ir rašoma. Ar nesuprantate, kaip tai sunku? Komandos nėra kvailos. Mes esame Europos čempionai, ir jie mus spaudžia kaip vilkai. Aikštėje neturime nė vieno laisvo metro, nė vienos sekundės atsikvėpti. Visą laiką mus pasitinka 10 agresyvių varžovų“, – dar 2010 m. pasaulio čempionate sakė Ispanijos rinktinės puolimo architektas Xavi.
Šie žodžiai tiko tuomet, bet dar labiau tinka dabar. Xavi valdo visas žaidimo gijas ir „Barcelona“ klube, ir Ispanijos rinktinėje, todėl šios dvi komandos yra lyg sesės dvynės. Ir jei viena dvynė gali būti supančiota, lygiai tą patį galima padaryti ir kitai?
Galima nė nedvejoti, kad Ispanijos varžovių C grupėje treneriai Cesare Prandelli (Italija), Giovanni Trapattoni (Airija) ir Slavenas Biličius (Kroatija) atidžiausiai studijuos Londono „Chelsea“ žaidimą Čempionų lygos pusfinalyje prieš „Barcelona“ ekipą. Receptas, kuris „aristokratams“ padėjo prieš katalonus, gali būti toks pat veiksmingas ir Europos čempionate prieš „Raudonąją furiją“.
Ar užteks parako?
Ispanijos futbolininkai (kaip, beje, ir visi sportininkai) pastaraisiais metais mėgaujasi beprecedente sėkme. Bet kiekviena sėkmė turi savo kainą. Toji kaina – nuolatinis fizinis ir psichologinis spaudimas, primenantis beviltiškas Sizifo kančias ridenant akmenį į kalną.
Ispanijos rinktinės žaidėjams tenka tiesiog protu nesuvokiamas krūvis (žr. „Kiek rungtynių sužaidė geriausieji?“). Rinktinės branduolį sudarantys „Barcelona“ ir Madrido „Real“ komandų futbolininkai žaidžia beprotišką rungtynių skaičių.
Kraštutinis šios situacijos pavyzdys – būtent Xavi. Nuo 2008 m. čempionato Ispanijos ir „Barcelona“ saugas kiekvieną sezoną sužaidžia vidutiniškai po 66 rungtynes – šešeriomis daugiau nei bet kuris kitas potencialus pirmenybių Lenkijoje ir Ukrainoje dalyvis.
Nieko keisto, kad kelis pastaruosius mėnesius Xavi buvo nebeatpažįstamas. Nieko keisto, kad Josepas Guardiola jį dažnai pakeisdavo vos prasidėjus antrajam kėliniui. Tokio rungtynių tempo atlaikyti tiesiog neįmanoma. Pačioje sezono pabaigoje patirta dvasinio ispanų lyderio Carleso Puyolio trauma – dar viena tokio pragariško grafiko pasekmė.
Blogiausia ispanams yra tai, kad prieš čempionatą jų lyderiai neturės net kelių dienų atgauti kvapą. Rinktinė į stovyklą susirinko praėjus vos kelioms dienoms po „Primera“ sezono pabaigos, bet „Barcelona“ žaidėjai apskritai šoks iš vieno pragaro į kitą. Dar gegužės 25 dieną Katalonijos klubas žaidžia Karaliaus taurės finalą su Bilbao „Athletic“, o jau birželio 10-ąją Ispanija stos į kovą pirmose Europos čempionato rungtynėse su Italija…
Ispanijos rinktinės treneris Vicente del Bosque.
Fizinis nuovargis tebus vienas aspektas. Dar sunkiau Ispanijos rinktinės strategui Vicente del Bosque’ei bus įkvėpti savo žaidėjus atiduoti visas jėgas, nes akivaizdu, kad persisotinimas futbolu ispanų gretose pasiekė aukščiausią laipsnį.
Prieš istoriją nepapūsi
Prie ispanų problemų dar galima pridėti aiškaus atakų lyderio trūkumą ir abejotiną kai kurių žaidėjų formą (Davidas Silva), bet, nepaisant to, prieš „Raudonąją furiją“ lenkiasi ir varžovai, ir bukmekeriai. „Ispanija išlieka čempionato favoritė“, – po „Barcelona“ ir „Real“ fiasko Čempionų lygoje teigė Vokietijos rinktinės treneris Joachimas Löwas.
J. Löwo nuomonė yra gana autoritetinga, bet galimam ispanų triumfui Lenkijoje ir Ukrainoje „ne“ sako futbolo istorija. „Raudonoji furija“ yra tik trečioji komanda, kuri vienu metu gali vadintis ir pasaulio, ir Europos čempione. Kitos dvi yra Prancūzija (1998 m. pasaulio čempionai, 2000 m. Europos čempionai) ir Vakarų Vokietija (1972 m. Europos čempionai, 1974 m. pasaulio čempionai).
Trijų didžiųjų turnyrų iš eilės iki šiol nėra pavykę laimėti nė vienai rinktinei. Arčiausiai buvo tie patys Vakarų Vokietijos futbolininkai, 1976 m. Europos pirmenybių finale po baudinių nusileidę Čekoslovakijai.
Ši vokiečių rinktinė labiausiai primena dabartinę Ispanijos komandą. Pirmiausia tuo, kad tada vokiečių rinktinės pagrindą sudarė Miuncheno „Bayern“, o dabar Ispanijos – „Barcelona“ žaidėjai.
Tuomečius vokiečių lyderius nuovargis vis dėlto pasivijo – po 1974 m. pasaulio čempionato „Bayern“ Bundeslygoje finišavo tik dešimtas. „Po tokio triumfo buvome išvargę ir fiziškai, ir psichologiškai. Visą sezoną žaidėme sukandę dantis“, – prisiminė saugas Franzas Rothas.
„Xavi ir Co“ negali paneigti fizikos ir logikos dėsnių. Bet jei kartais paneigtų, liepos 1 dieną visi privalėsime nusilenkti geriausiai visų laikų rinktinei.
