Garsusis raudonpadžių kūrėjas Christianas Louboutinas šiemet švenčia savo kūrybos dvidešimtmetį. Šia proga Londone Ch. Louboutinas atidarė savo kūrybos retrospektyvos ekspoziciją Dizaino muziejuje, o iškilmingame vakare paskelbė naujojo „Martini Royale“ veido atrankos startą. Su lietuviškojo „L’Officiel“ žurnaliste Gintare Albrechtaite-Lingiene kūrėjas Londone kalbėjosi apie savo darbo ir kūrybos vaisius.
– Sukūręs visame pasaulyje garsią raudonpadžių batelių imperiją ir šiandien švęsdamas dvidešimtąjį jos jubiliejų tarsi įkūnijate „Martini“ devizą „Sėkmė – tai požiūris“ („Luck is an Attitude“). Koks jausmas apima tapus sėkmingos karjeros pavyzdžiu, netikėtos sėkmės simboliu: amžių sandūroje per porą dešimtmečių įtvirtinote savo vardo mados karalystę!
– Tai puikus jausmas! Nuostabu gyventi tuo, apie ką svajojai nuo pat vaikystės. „Martini“ devizo atspindima filosofija labai primena manąjį požiūrį į gyvenimą: kas rytą išsikeliu tikslą dieną padaryti prasmingą, susikurti teigiamą nuotaiką.
– Ar to pozityvumo netemdo greitosios mados gamintojų kopijuojama Jūsų raudonpadžių idėja? Ar iš pirmo žvilgsnio gatvėje lengvai galite atskirti Louboutin raudonpadžius nuo kopijų?
– Jei žvalgyčiausi į moterų kojas, atskirčiau iš karto, bet pirmiausia žiūriu į veidą. Stebėdamas moters laikyseną ir eiseną mėgstu spėlioti, kokius batus ji avi. Iš eisenos gana taikliai galiu nusakyti kulno storį ir aukštį, tačiau žiūrėdamas į veidą ir mėgindamas atspėti stilių dažniausiai suklystu. Tarkime, svarstau, kad tai galėtų būti suapvalinti ilgaauliai, bet beveik visada apsirinku…
– Aukštakulniai – Jūsų batelių imperijos ašis. O jei moteris jų nemėgsta…
– Daugybę stiliaus ir moteriškumo etalonų užsimerkę prisimename dėvinčias plokščiapadžius: Brigitte Bardot, Audrey Hepburn… Įsivaizduodamas jas tu tikrai negalvosi apie tai, kokius batus jos avi – aukštakulnius ar plokščiapadžius, o gal yra visiškai basos. Moters grožis ir seksualumas nepriklauso nuo kulno aukščio. Tai požiūris, laikysena, eisena, kūno kalba! Tačiau net ir taip šnekėdamas aš vis tiek myliu aukštakulnius!
– Neužsimenate apie drabužius?.. Ar Jums rūpi, kokią suknelę moteris vilki prie nuostabiųjų Jūsų batelių?
– Dėl to nesijaudinu. Mąstydamas apie naujų batelių eskizą siekiu, kad jie tiktų visoms. Tad sukūręs gaminį palieku laisvę jį interpretuoti, kaip kas nori. Man patinka stebėti ir stebėtis, kaip žmonės kuria savo stilių. Kita vertus, jei aš būčiau drabužių dizaineris (juo tapti niekada neketinau), mano kūriniai pirmiausia turėtų gražinti ir puošti moterį. Vis dėlto aš labiau domiuosi ne mada, o avalyne. Man gražus tas drabužis, kurį vilkėdama moteris jaučiasi graži.
– Ar sėsdamas prie naujo eskizo mąstote apie konkrečią moterį? Gal Jūsų gražuolių klienčių būryje yra ta vienintelė mūza?
– Kurdamas mąstau apie visas moteris. Jei išsikelčiau užduotį sukurti batelius specialiai lietuvėms, tada bandyčiau įsivaizduoti, koks modelis geriausiai tiktų joms. Kūrybos procesą, vykstantį mano galvoje, galėčiau prilyginti scenarijaus kūrimui, reikalaujančiam apsvarstyti kiekvieną siužeto panoramos, stilistinį, charakterių niuansą.
– Lietuvėms smalsu, kokia moteris yra seksuali bene erotiškiausių batelių kūrėjui…
– Tai savimi pasitikinti moteris. Kuo labiau dama pasitiki savimi, tuo ji seksualesnė aplinkiniams.
– Jei leisitės provokuojamas, paklausiu, kaip manote, ar XXI a. vyrai, savo išvaizdai skiriantys ne mažiau dėmesio nei moterys, nesikuklinantys vilkėti sijonų, tobulinti savo kūno ar veido plastinėmis operacijomis, galų gale avintys storapadžius aukštakulnius, kada nors netolimoje ateityje galėtų išdrįsti apsiauti Louboutin raudonpadžius smailiakulnius?
– Vyrai, avintys batus storais kulnais, nieko nebestebina. Gali būti, kad tokia avalynė prigis vyriškoje aprangoje. Tačiau tik ne smailiakulniai. Pirmiausia, vyrams jie netinkami dėl stambesnio kūno sudėjimo, didesnio svorio. O kitas dalykas – smailiakulniai yra moterų atributas. Nesu iš tų, kurie norėtų šią ribą naikinti.
– Ar galite teigti, kad raudonpadžių imperija tokia sėkminga, nes esate puikus verslininkas? Ar nekyla pagundų žengti į masinės mados rinką?
– Nesu verslininkas, bet esu daugiau nei menininkas. Man patinka kokybė ir detalės, preciziškos odos, prabangios medžiagos, iš kurių kuriami Louboutin batai. Sukurti nuostabų ir puikios kokybės kūrinį dažnai yra brangu. O dabar ir laikai tokie, kad žmonės nori ilgalaikių ir tikrų dalykų, individualizuotų, o ne masinių produktų.
– Jei tektų rinktis, ką labiau branginate – genialią teorinę idėją ar kokybišką realų daiktą?
– Žinoma, realų daiktą. Dar piešdamas eskizą mėgaujuosi suvokimu, jog kada nors šis daiktas bus kieno nors dėvimas. O sukūręs naują kolekciją nekantraudamas paskutiniu reisu skrendu iš Paryžiaus į Milaną, kuriame įsikūręs kompanijos fabrikas, ir ten po vieną apžiūrinėju, apčiupinėju kiekvieną naują batelių porą. Nepamatęs visų kolekcijos modelių negaliu užmigti, todėl dažniausiai lieku gamykloje per naktį.
– Galima spėti, kad esate griežtas vadovas…
– Manau, kad taip. Turiu puikią atmintį. Net po kelerių metų galiu prisiminti, kurioje tarp šimtų sandėlių lentynų padėti ieškomi bateliai.
– Kalbant atvirai, būti mados pasaulio žvaigžde Jums garbė ar tam tikra kliūtis kurti ir dirbti?
– Tai šlovė. Aš myliu savo darbą ir tai, kad galiu užsiimti mėgstama veikla. Tik pamanykite, jau dvidešimt metų!
Visą interviu su Ch. Louboutinu skaitykite naujausiame žurnalo „L’Officiel“ numeryje.
