Tomo Čiučelio iliustr.
Pastaruoju metu vis dažniau žinomą rašytoją gali pagauti ne gimtinėje, kur nors už Lietuvos ribų – Rumunijos kaime prie Dunojaus, išblizgintame Austrijos didmiestyje ar Amerikos provincijoje tarp kukurūzų laukų. Vieni išvykose baigia rašyti pradėtas knygas, kiti semiasi įkvėpimo naujoms, treti dar sykį pažindinasi su savimi.
Tuo metu, kai šalies Kultūros ministerija svarsto dar labiau nurėžti stipendijas menininkams, kai kurie jų demonstruoja pavydėtiną įžūlumą – prasimano įvairių stipendijų užsienio šalyse, susipakuoja lagaminą – ir iki!
Skambinu Sigitui Parulskiui, kuris neseniai atrado naują žanrą: parašė atostogų romaną apie Odisėjo nuotykius vienoje Graikijos saloje „Vėjas mano akys“. Bijau, bus kur nors išvykęs.
„Alio, tai kad aš ne Lietuvoj. Nežinau, kuo galėsiu jums padėti“, – iš Zalcburgo per mano mobiliojo telefono garsiakalbį atsklinda rašytojo, kuris vėliau sakys „keliauju aš nedaug“, balsas.
Tačiau turiu kilnių tikslų – pasiaiškinti, ką rašytojams suteikia išvykos iš namų, atotrūkiai nuo įprastos aplinkos, rutinos. Todėl siunčiu S. Parulskiui elektroninį laišką ir septynis klausimus. Rašytojas atsako.
Sužinau, kad Zalcburge jis atsidūrė pagal literatų mainų programą, ten praleis du mėnesius. Esą nieko ypatinga – „rytais dirbu, papietavęs pasivaikštau, popietę vėl dirbu, vakare skaitau, naktį miegu“.
Negana to, rašytojas paneigia kitą mano spėjimą tvirtindamas, kad romaną „Vėjas mano akys“ sugalvojo rašyti visai ne keliaudamas, o namuose, Vilniuje, prie savo stalo. Laimė, laiškas tuo nesibaigia.
S. Parulskis toliau rašo, kad distancija, atsitraukimas – svarbūs žodžiai. „Išvažiavęs kitur galiu atidžiau pažvelgti į save, būnu arčiau svarbesnių dalykų, arčiau to, kas mane daro žmogumi, lietuviu – arčiau kalbos, atminties, tos giliosios, o ne paviršutiniškos atminties. Nežinau, man kelionės būtent tai ir reiškia. Kiekviena kelionė daugiau ar mažiau virsta kelione į save.“
Anot rašytojo, pirmiausia nepažįstamas vietoves turime kaip nors prisijaukinti, pasijusti ten jaukiai. Pavyzdžiui, eini kokia nors vieta jau kažkelintą sykį, sukaupi su ja susijusių prisiminimų – „štai ten man trynė koją, štai ten dvi dienas gulėjo voverės gaišena, o štai toje bažnyčioje šviesa pro langą krinta ypatingu kampu po antros valandos, o už kampo yra knygynas, kuriame patogu skaityti atsisėdus…“ Tada miestas darosi šiek tiek savas, sako Austrijoje viešintis Sigitas.
Džiaugiuosi, kad man nereikia mykti užduodant galbūt banaliai skambančius, bet egzistencinio turinio klausimus. Ir sulaukiu jautrios įžvalgos. S. Parulskiui, kaip jis įvardija, „užsienis“ nepadeda „nusipūsti dulkių“. Tai rašytojas gali padaryti ir būdamas namuose. Kelionės labiau susijusios su tam tikru šio pasaulio įspūdžių atnaujinimu.
„Bet kad tie išoriniai įvykiai virstų vidiniais atradimais, reikia šio to daugiau nei bilieto svetur“, – tęsia rašytojas. Ko? Darbo, sugebėjimų, sumanymų. Ir įkvėpimo, noro dirbti, kai „kažkas įsižiebia viduje, o ne kalendoriuje ar tuščioje banko sąskaitoje“.
S. Parulskis mano, kad jokia vieta neprivers rašyti. Įvairios aplinkybės, sąlygos turi didelę, tačiau ne lemiamą reikšmę kūrybai.
„Jeigu neturi sukaupęs pakankamai energijos, jeigu nėra viduje užtaiso – jokia vieta neparašys už tave. Čia kaip su televizinėse parduotuvėse reklamuojamais treniruokliais – laikykite treniruoklį po lova, ir jūsų pilvo raumenys bus nuostabūs. Kvailystė, tiesa?“ – lygina rašytojas.
Prisikals prie stalo?
Skambinu poezijos knygos „Aoristas“, išleistos pernai ir apdovanotos Rašytojų sąjungos premija, autoriui Donatui Petrošiui. Jis ką tik grįžo iš Krokuvos į Vilnių. Viename seniausių Lenkijos miestų poetas praleido pirmąjį rudens mėnesį. Kūrėjas pagal Europos Komisijos remiamą literatų mainų programą „Halma“ svečiavosi rašytojų namuose „Villa Decius“, kurie priklauso taip pat pavadintai Krokuvos nevyriausybinei asociacijai.
Donatas pasakojo pramokęs skaityti lenkų laikraščius, pradėjęs versti kelis eilėraščius, surengęs keletą savo poezijos skaitymų ir kai kuriems vakariečiams aiškinęs, kad „lietuviai nėra slavai ar žmogėdros“.
„Rašiau juodraščius savo užrašų knygelėse, nes rimtai dirbti buvo sunku dėl valytojų uolumo. Dažną rytą – tuo metu, kai aš arba intensyviai dirbu, arba giliai miegu – jos bandydavo atrakinti mano kambarį. Aš iš vidaus būdavau palikęs raktą duryse, tad jos belsdavosi, kol įsileisdavau. Tada puldavo keisti patalynę, purkšdavo chemikalais vonią, šveisdavo visas pakampes, kol blizgėdavo“, – kūrybinių atostogų įspūdžiais dalijosi D. Petrošius.
Poetas svarstė, kad per ilgesnį laiką gal būtų prie to pripratęs. Pavyzdžiui, kiti tuo metu namuose „Villa Decius“ gyvenę rašytojai iš Norvegijos, Vokietijos ir Austrijos ten praleis iš viso tris mėnesius ir, tikėtina, adaptuosis prie tvarkos.
Kitokių prisiminimų D. Petrošius parsivežė iš Rumunijos, kurioje pagal tą pačią stipendijų programą „Halma“ lankėsi šiemet pavasarį. Keturias savaites jis praleido Cetate, nedidelėje provincijoje Rumunijos pietuose prie Dunojaus. Ten laikas prie upės – tarp užliejamų miškų, milžiniškų vynuogynų, naminių ožkų ir karvių bandų – slinko lėtai.
„Kultūros uostas Cetate“, kuriame renkasi skirtingų tautybių rašytojai, priklauso rumunų poetui Mircea Dinescu, kuris, beje, yra ir Rumunijos kulinarijos akademijos prezidentas, kiekvieną savaitę per vietos televiziją veda tiesioginę pokalbių laidą.
„Sutikti žmonės šiek tiek pakeičia, o visokia architektūra, kitos grožybės tėra tik vaizdiniai, kurie per kelis mėnesius išdyla, – sako Donatas. – Gera dirbti visur, kai žinai, kad ryt poryt nereikės niekur kraustytis, kai tau niekas neskambina, nerašo.“ Jis pritaria S. Parulskiui: esą jei turi ką rašyti, nereikia jokios pagalbos, vaizdų ar citatų.
Tačiau kai kurie žinomi šalies žodžio meistrai su išvykomis svetur sieja tam tikrus lūkesčius. Kaunietis poetas ir eseistas Kęstutis Navakas rudens pabaigoje keliaus į Vokietijos Heseno žemę – Vysbadeną. Jis laimėjo surengtą konkursą ir gavo stipendiją ten kurti. K. Navakas neslepia, kad būdamas Vokietijoje mėgins baigti kurti pirmąjį savo romaną, kuris iki šiol „nepasiduoda nugalimas“.
„Vysbadene prisikalsiu vinimis prie rašomojo stalo ir niekas nuo jo neatplėš. Tam ir bėgu nuo įprastos aplinkos, draugų, pažįstamų. Rašytojui kartais tai būtina“, – mano Kęstutis, pirmą kartą gavęs kūrybinę stipendiją ilgesniam laikui išvykti svetur.
Poetas sako, kad įdomu patikrinti save kituose kontekstuose, kita vertus, pakeisti aplinką galima ir neišeinant iš savo kambario.
Anksčiau K. Navakas lankėsi ne viename literatūros festivalyje – keliavo nuo Strugos Makedonijoje iki Tokijo. Šių kelionių atgarsius galima aptikti abejose rašytojo esė knygose – „Du lagaminai sniego“ ir „Gero gyvenimo kronikos“.
Tiesa, būdamas svetur K. Navakas niekada nerašo, tik kaupia įspūdžius, tam tikrą medžiagą, sako, renka net metro bilietus.
Perkėlė romano veiksmą
Prozininkas ir dramaturgas Marius Ivaškevičius praėjusiais metais leidosi į ilgiausią savo kūrybinę kelionę – pusmečiui persikėlė už Atlanto, Amerikon. JAV ambasados siūlymu rašytojas svečiavosi dvejuose literatų namuose – tarp kukurūzų laukų esančiame Ajova Sityje (Ajovos valstijoje) ir Pitsburge, Pensilvanijoje.
JAV mastais nedidelis Ajova Sitis – viena pagrindinių Amerikos rašytojų kalvių. O Pitsburgo „Prieglobsčio miesto“ rašytojų rezidencijoje, kurioje paprastai susirenka dėl kūrybos savo šalyse persekiojami kūrėjai, M. Ivaškevičius buvo pirmas ir vienintelis europietis.
„Rašytojas turi keliauti, pažinti pasaulį, net jei jis rašo apie labai lokalius savo aplinkos dalykus. Gerai yra turėti, su kuo juos palyginti. Be to, knygų rašymas reikalauja ypatingos koncentracijos. Išvykus iš namų ir savos šalies, ją pasiekti lengviau – galvos neskauda dėl buities, sąskaitų mokėjimo ir panašiai“, – sako prozininkas.
M. Ivaškevičius tvirtina, kad distancija keičia ir matymą, ir mąstymą. Esą gyvendamas vien Lietuvoje, skaitydamas lietuvišką spaudą, gali apskritai prarasti supratimą, kuo gyvena pasaulis. Ir murkdytis tuose mažmožiuose, kurie išvykus pasirodo tokie nesvarbūs.
Būdamas JAV, M. Ivaškevičius skraidė ir važinėjo skersai išilgai žemyną – nuo Niujorko iki Los Andželo, nuo Niagaros iki Didžiojo kanjono. Ir žada apie Ameriką, daug skirtingų amerikų, parašyti dokumentinę eseistinę knygą.
Įdomu tai, kad nelietuviškos vietovės yra gana svarbios M. Ivaškevičiaus kūryboje. Štai kitąmet planuojamo išleisti romano „Apgaubti“ veiksmas vyks būtent Heseno žemėje, Vokietijoje, kurioje M. Ivaškevičius prieš keletą metų lankėsi pagal jau minėtą literatų mainų programą. „Turėjau gerą galimybę patyrinėti man reikalingas vietas“, – naudą įvardijo kūrėjas.
Jis yra keletą kartų lankęsis ir tarp lietuvių rašytojų bene populiariausioje kūrybinių atostogų viloje – Baltijos jūros Gotlando saloje, Visbyje, įsikūrusiame Baltijos rašytojų ir vertėjų centre.
Prisimindamas tą viešnagę M. Ivaškevičius rašo, kad pirmą kartą nuvykęs į Visbį negalėjo atsikratyti minties, jog gyvena lyg supamas filmo dekoracijų. Siaurose gatvelėse – maži mediniai ir plytiniai namukai, išlikę iš XVI–XVII a., kai kurių langai ir durys baigia susmigti į žemę. Šalia – akmeninė miesto gynybinė siena, XVII a. katedra, keliolika sveikų ir apgriautų bažnyčių. Kiekvieną rytą čia žadina Visbio katedros varpų koncertas, o pro kambario langą matyti jūra.
M. Ivaškevičiui atrodė, kad žmonės Visbyje paprasčiausiai vaidina, jog gyvena, apsimeta, jog turi rūpesčių, vairuoja automobilius. Tarytum surežisuota apgaulė. Bet paskui rašytojas apsiprato, ėmė nebepastebėti tų miniatiūrinių gatvelių, sako, kaskart išeidavo pro miesto gynybinę sieną tarsi pro įprastą tarpuvartę…
S. Parulskis tam pritaria: ilgėliau pagyvenęs kitame mieste pamažu imi jo nebematyti, jis tampa kasdieniškas ir nestebina. Todėl pradžia, pirmosios dvi trys savaitės, būna pati įdomiausia – jautiesi atradėjas, tyrinėtojas.
Kaip rašytojams sekasi kurti užsienyje? S. Parulskis kelionėse paprastai parašo kokį eilėraštį, esė eskizą arba šiaip pasižymi pastabų. Nieko „stambesnio“, nes prozai „reikia sėdėti, ilgai sėdėti“.
M. Ivaškevičius sako, kad tai priklauso nuo išsikeltų tikslų. Jei važiuoja užsibrėžęs rašyti, tuomet taip ir daro. Produktyvumo kelionėse požiūriu, mažai kas (tiesa, tarp ne grožinės literatūros autorių) pralenktų europarlamentarą, filosofą ir eseistą Leonidą Donskį. Jis šio rudens pabaigoje jau penktą kartą vyks į Visbį.
„Nors kaskart atsiduriu fantastiško grožio miestelyje, jis man susijęs su sunkiu darbu. Ten nuvykęs rašau po 10–11 valandų per parą. Įprastai tiek laiko rašymui galėčiau skirti per visą savaitę. Tačiau Visbis man vis tiek suteikia atgaivos“, – tvirtina L. Donskis.
Prieš dvejus metus Gotlando saloje filosofas baigė rašyti monografiją „Galia ir vaizduotė“. 2008-aisiais Visbyje L. Donskis parašė ir šiemet išleistą pilietinio ugdymo vadovėlį.
Vienkryptis eismas
Užsienio literatų namuose lietuvių rašytojai kol kas dažniau atsiduria pakviesti (plačiąja šia žodžio prasme) draugų ne iš Lietuvos.
Mūsų šalis yra bene vienintelė Europos Sąjungos valstybė, neturinti ištisus metus veikiančių literatūros namų užsienio šalių vertėjams ir rašytojams. Todėl žodžio meistrų mainai šiuo metu iš esmės vyksta viena kryptimi – iš Lietuvos.
Kelios malonios išimtys – Vytauto Didžiojo universiteto ir Heseno žemės literatūros tarybos bendradarbiavimas; Thomo Manno kultūros centras Nidoje. Pastarasis yra įtrauktas į tarptautinę Europos Komisijos remiamą rašytojų ir vertėjų stipendijų programą „Halma“.
Bet pagal šias programas į Lietuvą atvyksta, kaip, beje, ir išvyksta, tik pavieniai kūrėjai. Kultūros ministerijos atstovai žurnalui IQ pasakojo, kad „nuolatinių rašytojų ir vertėjų mainų programos steigimas būtų išties svarbus Lietuvos literatūros sklaidai, suteiktų kokybinį ir kiekybinį postūmį“. Kita vertus, vėliau buvo pridurta, kad tam šiuo metu nepalankios finansinės aplinkybės.
Užuot nieko nedariusi, Kultūros ministerija, rašytojų vertinimu, dar ir gniaužia geras iniciatyvas. Štai šią vasarą paskelbta, kad ministerija likviduoja viešąją įstaigą „Lietuviškos knygos“, kuri iki tol rūpinosi lietuvių rašytojų kūrybos sklaida užsienyje, vertimais ir įvairiais ryšiais. Įstaigos funkcijas ministerija perdavė biudžetinei įstaigai „Tarptautinių kultūros programų centras“, kurios nauda rašytojų bendruomenė smarkiai abejoja.
„Ministerijos ir savivaldybės turėtų steigti stipendijas užsienio šalių menininkams, remti savų kūrėjų išvykas į konferencijas, seminarus, festivalius. Reikėtų suprasti, jog tos stipendijos – tai ne pinigai, išleisti nežinia kam, o nuolatinės darbo vietos gyventojams, užsakymai paslaugų teikėjams. Sprendimams priimti reikia politinės valios“, – sako Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) prezidentas, poetas, eseistas ir vertėjas Kornelijus Platelis.
Lietuvos rašytojų sąjunga jau seniai planuoja įsteigti Rašytojų ir vertėjų centrą savo kūrybos namuose Nidoje. Pagal koncepciją jis būtų panašus į tuos, kurie šiuo metu veikia Latvijos uoste Ventspilyje ir Visbyje.
Rašytojų sąjungos skaičiavimu, rekonstrukcija kainuotų bent 9 mln. litų. Tokios paramos sumos vis neatsiranda.
Todėl mūsų rašytojai kasmet vasarą vyksta į Palangą ir Nidą – pagyventi, pailsėti pajūryje „lengvatinėmis sąlygomis“. Tokiomis pačiomis sąlygomis, kurių ieško patys, keliauja ir į literatūros skaitymus užsienio šalyse. Poetas D. Petrošius su šypsena, matyt, dar ilgai prisimins „Magnus Ducatus Poesis“ skaitymų užkulisius Minske. Pasibaigus oficialiajai renginio daliai, kartu su jaunaisiais kolegomis iš Lenkijos ir Ukrainos naktį jis praleido garsaus baltarusių poeto bibliotekoje – miegodamas ant sustumtų fotelių.
