Ambicingi tikslai
Buvusi Panevėžio „Aukštuminių statybų technologijų-KKSC“
komandos lyderė Eglė Alešiūnaitė jau beveik pusantrų metų rankininkės karjerą
tęsia Vokietijoje. Praėjusių metų rugpjūtį gimtąjį miestą, tėvus ir draugus
palikusi 22-ejų sportininkė pasirašė sutartį su naujai suburta „Roedertalbienen“
komanda. Jau debiutiniame sezone vos 18 tūkst. gyventojų turinčio ir 12 km nuo
Vokietijos didmiesčio Drezdeno esančio Radebergo miestelio komanda nustebino
visus skeptikus ir ketvirtoje pagal pajėgumą Vokietijos rankinio lygoje
„Oberliga“ iškovojo antrą vietą. Tiesa, klubo tikslas buvo užimti pirmą vietą ir
gauti kelialapį į trečiąją lygą, tačiau ambicingi planai tik per plauką liko
neįgyvendinti.
Šį sezoną „Roedertalbienen“ komanda, kurią treniruoja lietuvė
Eglė Kalinauskaitė ir kurios iniciatyva E.Alešiūnaitė atsidūrė šioje ekipoje,
dalyvauja naujai sukurtoje regioninėje trijų Vokietijos žemių – Saksonijos,
Saksonijos–Anhalto ir Tiuringijos – lygoje.
Dabar, baigiantis pirmojo rato kovoms, „Roedertalbienen“ klubas
savo sąskaitoje turi vos vieną nesėkmę ir pirmauja čempionate. Ekipoje pirmu
smuiku griežianti E.Alešiūnaitė yra viena iš komandos lyderių ir tikisi, kad šį
sezoną pavyks įgyvendinti užsibrėžtą tikslą – iškopti į trečią lygą.
Tobulino vokiečių kalbą
– Į Vokietiją išvykai beveik prieš pusantrų metų. Ar nesigaili
priėmusi tokį sprendimą? – „Sekundė“ paklausė E.Alešiūnaitės.
– Į Vokietiją atvykau 2009 metų rugpjūtį. Visada norėjau žaisti
užsienio komandoje, pasitaikė puiki proga išmėginti jėgas, todėl ir išvykau.
Žinoma, buvo gaila palikti gimtąjį savo miestą.
– Ar sunku buvo tik atvykus į svetimą šalį? Ar nebuvo kalbos
barjero?
– Mokykloje mokiausi vokiečių kalbos ir maniau, kad ją moku,
bet pasirodo, klydau. Tik nuvykus pradėjau lankyti privačias pamokas, vėliau –
intensyvius kalbos kursus. Jie truko keturis mėnesius po kelias valandas per
dieną. Šie kursai man labai padėjo. Iš pradžių dėl kalbos barjero buvo sunku,
bet kuo ilgiau čia būnu, tuo kalba labiau tobulėja. Kai atvykau, komandos
draugės kalbėdavo tik vokiškai, kad aš greičiau išmokčiau. Tai – didelis
privalumas: jei ko nesuprantu, „komandžiokės“ visada mielai paaiškina, ką tas
žodis reiškia. Žinoma, buvo ir keistų dalykų, tačiau prie visko
priprantama.
– Kas padėjo svečioje šalyje kuo greičiau apsiprasti?
– Mūsų komanda yra visiškai nauja, ji susikūrė praėjusiais
metais. Todėl visos žaidėjos buvo iš skirtingų klubų. Labai padėjo tai, kad
trenerė yra lietuvė. Praėjusį sezoną žaidė Jūratė Kiškytė ir Monika Markevičiūtė
(panevėžietė, „KKSC-Silmekos“ vyriausiojo trenerio R.Markevičiaus dukra – aut.
past.).
Rankinis – antras
– Kaip komanda tave priėmė, ar draugiškas kolektyvas?
– Manau, didelis privalumas buvo tas, kad komandoje visos
žaidėjos buvo naujokės. Visoms teko susipažinti ir pažinti vienai kitą. Komanda
yra labai šauni ir draugiška, visos kartu leidžiame laisvalaikį.
– „Roedertalbienen“ komandos marškinėlius vilki jau antrą
sezoną. Kaip sekėsi žaisti per pirmus metus ir kaip – dabar?
– Šiemet man sekasi daug geriau nei praėjusį sezoną.
Rungtyniauju beveik visą varžybų laiką. Debiutiniame sezone reikėjo priprasti
prie kito žaidimo stiliaus. Čia žaidžiame itin greitą žaidimą, vyrauja tvirta
gynyba. Kaip nauja komanda, per pirmąjį sezoną startavome puikiai, niekas
nesitikėjo tokių rezultatų. Tačiau ateina laikas, kai reikia pralaimėti.
Komandai buvo iškeltas tikslas iškopti į trečią lygą, tačiau nepavyko ir likome
antros. Šį sezoną tiek komandai, tiek man sekasi labai gerai. Pralaimėjome vos
vienas rungtynes ir turnyrinėje lentelėje užimame pirmą vietą. Klubui lieka tas
pats tikslas – prasiveržti į trečią lygą. Kitąmet ši lyga bus labai stipri, nes
liks tik viena antra „Bundeslyga“. Daug komandų iškris į žemesnes lygas, tad bus
karšta.
– Koks rankinio lygis Vokietijoje, ar ateina žiūrovų stebėti
jūsų rungtynes?
– Niekam ne paslaptis, kad čia populiariausia sporto šaka yra
futbolas, o rankinis, manau, yra antras. Nors mes žaidžiame ne „Bundeslygoje“,
bet komanda yra tikrai pajėgi. Džiugu, kad per kiekvienas varžybas, kai
žaidžiame mes, salė būna beveik pilna. Turime labai šaunių aistruolių, jie būna
visose mūsų rungtynėse ir kartu važiuoja į išvykas.
Nori pratęsti kontraktą
– Kokia klubo infrastruktūra, ar komanda rūpinasi
žaidėjomis?
– Klubas tikrai rūpinasi visomis žaidėjomis, visada padeda, jei
tik iškyla kokių problemų ar klausimų. Gyvenu bute, sudarytos visos sąlygos.
– Iki kada galioja tavo kontraktas? Ar norėtum pasilikti dar
tame pačiame klube?
– Mano kontraktas galioja dar vienerius metus, bet tikiuosi jį
pratęsti. Man labai patinka ši komanda, jos tikslai.
– Ką veiki laisvalaikiu?
– Dabar turiu truputį daugiau laisvo laiko, nes baigėsi kalbos
kursai. Tačiau po Naujųjų metų planuoju toliau mokytis. Radebergo miestelyje,
kuriame aš dabar gyvenu, yra apie 18 tūkstančių gyventojų. Miestelis gražus,
turi alaus gamyklą (juokiasi – aut. past.), šalia driekiasi didžiulis parkas,
yra kur pasivaikščioti. Iki did-miesčio Drezdeno – vos 12 kilometrų. Tai labai
gražus ir turtinga istorija garsėjantis miestas. Man ten labai patinka. Be to,
apylinkės labai gražios. Laisvalaikiu vaikštau į vokiškus filmus, lankausi
rankinio rungtynėse, jų vyksta tikrai nemažai.
– Kokį įspūdį padarė Vokietija, kokie jos žmonės?
– Visokių vokiečių yra. Senesni, aišku, konservatyvesni, jie
turi savo senas tradicijas ir savo gyvenimo būdą. Kiek man teko patirti, visi
gana draugiški, linksmi ir rūpestingi.
Palaikė Vokietijos rinktinę
– Ar sirgai už Vokietijos rinktinę pasaulio futbolo čempionate? Ar
jautėsi šalyje futbolo atmosfera? Kaip vokiečiai šventė, kai jų komanda laimėjo
trečią vietą?
– Žinoma, su komanda kartu žiūrėjome čempionato varžybas. Tuo
laiku teko dalyvauti paplūdimio rankinio turnyre. Dalyvavo daug komandų, buvo
labai daug žmonių ir visi aistringai palaikė Vokietiją. Jausmas tikrai
nuostabus. Finalines rungtynes stebėjau su savo šeima mūsų gražiojoje
Šventojoje. Ten sutikau Vokietijos piliečių, su jais sirgome už vokiečių
futbolininkus.
– Ar nepasiilgsti Lietuvos? Ar dažnai grįžti į Panevėžį? Kur
sutiksi šventes?
– Žinoma, kad pasiilgstu. O labiausiai – mamos cepelinų
(juokiasi – aut. past.), jos gamintų patiekalų. Nekantriai laukiu, kai sugrįšiu
namo ir šventes sutiksiu Lietuvoje, su šeima. Į Panevėžį stengiuosi grįžti
visada, kai tik turiu laisvų savaitgalių, bet tai nutinka gana retai.
– Ar seki buvusios savo komandos rezultatus?
– Visada seku ir džiaugiuosi, kad ir toliau treneriai dirba,
kad merginos eina į sporto salę. Smagu, kad panelės žengia trečios, nors lyga
labai atjaunėjusi. Gaila, kad pirmenybėse žaidžia tiek mažai komandų, bet šaunu,
kad rankinis dar gyvuoja ir yra žmonių, kurie juo domisi.
– Jaunosios „KKSC-Silmekos“ rankininkės iškopė į LRT Didžiosios
moterų rankinio taurės finalą. Ko norėtum palinkėti buvusioms savo bendražygėms?
– Žinau, kad merginos pateko į taurės finalą, labai tuo
džiaugiuosi ir didžiuojuosi jomis. Palinkėčiau, kad čempionate iškovotų kuo
aukštesnę vietą, o taurės finale – susikaupti ir žaisti rankinį su malonumu, be
baimės. Labai tikiuosi, kad jos iškovos Didžiąją taurę.
Arnas ADOMAVIČIUS
Nuotr. iš asm. alb. Geriausia. Rankinio
turnyre „Roedertalbienen“ komanda iškovojo pirmą vietą, o naudingiausios
žaidėjos titulas atiteko E.Alešiūnaitei.
