Vieno nepaliko
Kaip valgyti, praustis, skambinti telefonu be rankų? Galingam
šiaudų presavimo agregatui sumaitojus abi rankas Garuckų kaimo gyventojas 22-ejų
Valentinas Audzevičius Kauno klinikose mokosi gyventi iš naujo.
„Turbūt už likimo dovaną reikia kažką paaukoti“, – ištikusią
tragediją filosofiškai vertina jaunuolis. Valentinas svarsto, kad jei ne kraupi
tragedija, sukrėtusi Ramygalą ir jos apylinkes, turbūt ir nebūtų sužinojęs,
kokią artimą sielą turi šalia savęs.
V.Audzevičiui preso sutraiškytas ir klinikose amputuotas rankas
atstoja jo gyvenimo draugė Ilona Ragauskienė.
„Iki tragedijos buvau ypač savarankiškas. Dabar be Ilonos
būčiau niekas. Galiu tik per šiaudelį iš stiklinės atsigerti. Visą kitą už mane
daro ji. Net naktį prireikus į tualetą žadinu Iloną, kad palydėtų“, –
susigraudinęs kalbėjo V.Audzevičius.
Vaikinas neslepia: dar rugių lauke, tik ištraukus iš preso
sunkiai sužalotas rankas alino ne tik nežmoniškas skausmas, bet ir mintis, ar
dar tik pusmetį kartu gyvenanti draugė nepaliks jo likimo valiai. Netgi
klinikose kurį laiką ryte prabudus pirmoji Valentiną aplankydavo mintis apie
Iloną.
„Netikėjau, kad liksim kartu. Bijojau, kad aš toks, be rankų,
nebūsiu jai reikalingas. Apsidžiaugiau ir nusiraminau, kai Ilona pasakė, kad
mane paliktų tik per savo pačios lavoną“, – „Sekundei“ pasakojo V.Audzevičius.
Telefonu skambina kojomis
Jau beveik mėnuo Valentino ir Ilonos vargana trobelė Garuckų
kaime tuščia. Jaunuoliai gyvena ligoninės ritmu. I.Ragauskienė ištisą parą
praleidžia su savo vaikinu.
Per tiek laiko Valentinas dar nespėjo apsiprasti su mintimi,
kad iš Kauno klinikų į Garuckus sugrįš jau ne toks, koks iš jų buvo išvežtas
greitosios medicinos pagalbos ekipažo – be abiejų rankų. Viena amputuota nuo
peties palikus vos 10 cm, kita – iki alkūnės.
„Labai keista, bet prabudęs po antrosios amputacijos jaučiau,
kad turiu abi rankas, tik pirštai nutirpę taip, kaip buvo ištraukus iš preso.
Dar ir dabar atrodo, kad rankos yra. Gydytojai sako, kad taip jaustis galiu dar
visus metus“, – kalbėjo V.Audzevičius.
Fizinį skausmą po amputacijos malšina vaistai nuo skausmo. Anot
Valentino, medikai ramina, kad abi operacijos praėjo sėkmingai – iš kairiosios
rankos vakar jau ištraukė siūlus, dešiniosios laukia ilgesnis gydymas. Jai
ruošiamas protezas. Jaunuolio dar laukia ilga reabilitacija.
Valentinas mokosi gyventi kitaip, nei buvo įpratęs. Titaniškų
pastangų iš jo pareikalavo, rodos, toks elementarus darbas, kaip nusilupti
banano žievę. Vaisių vaikinas įveikė dantimis prilaikydamas suspaudęs tarp
kelių.
V.Audzevičius iki ašarų pradžiugino Panevėžyje gyvenančią
seserį, savarankiškai jai paskambinęs mobiliuoju. Sunkiausia buvo kojos nykščiu
atrakinti telefono klaviatūrą.
Suspaudyti mygtukus pasirodė kiek lengviau. Su seserimi
vaikinas kalbėjosi atsigulęs – ausimi telefoną prispaudęs prie lovos.
„Nenukabinu nosies. Žmonės gyvena be rankų ir be kojų, o aš tik
rankų netekau“, – pulti į depresiją sau neleidžia Valentinas.
Vietoje medikų – pinigai
Vaikinas gerai pamena kiekvieną kraupios tragedijos detalę.
Tarsi nujausdamas bloga Valentinas kratėsi darbo galingu šiaudų presu.
„Sakiau ūkininkui, kad man ne prie širdies toks darbas. Pjauti
žolę, grėbti šieną, vairuoti traktorių galiu, bet tik ne su presu“, – pasakojo
V.Audzevičius.
Vairuotojo pažymėjimo neturintį, tik kelias klases baigusį
vaikiną vos už kelių šimtų metrų gyvenantis ūkininkas Stanislovas Januška dažnai
kviesdavosi ūkio darbams. Nuo ankstyvo ryto iki vėlumos triūsdavusiam
V.Audzevičiui mokėdavo 20–50 litų už dieną.
Ketveriais metais už Valentiną vyresnė sesuo Jolanta
Šidlauskienė pamena, jog brolis minėdavęs, esą ūkininkas dejuodavo pats
neturintis pinigų, esą todėl negalintis daugiau sumokėti darbščiam nelegaliam
samdiniui. Tėvų neturintis, sunkiai besiverčiantis, palaikėje trobelėje su
drauge besiglaudžiantis Valentinas vis dėlto dėl kelių dešimčių litų sutiko
padirbėti su presu. Galingas agregatas neveikė taip, kaip priklausytų –
vairuotojui tekdavo virve apvyniotą gniūžtę šiaudų įmesti į presą, kad šis
toliau vyniotų ryšulį.
„Įmečiau kuokštą su virve, bet presas neįtraukė kaip reikiant.
Kiek pastūmiau ir pajutau, kad mašina įtraukė pirštus. Ištraukti nebegalėjau.
Dešine ranka dar iš kišenės išsitraukiau telefoną, paskambinau Januškai, sakau,
atvažiuok, presas ranką pagavo“, – prisiminė Valentinas.
Anot jo, ūkininkas prisistatė maždaug po 5–10 min. Per tą laiką
mašina jau buvo įtraukusi ir dešiniąją ranką. Kol ištraukė kairiąją, prese
įstrigusi dešinioji ištino.
„Kai išlaisvino abi rankas, pirmiausia atsisėdau prie džipo
pavėsyje. Ūkininkė davė vandens atsigerti. Jei ne vanduo, turbūt būčiau nualpęs.
Visą laiką buvau sąmoningas“, – pasakojo V.Audzevičius.
Valentinas pamena, kaip S.Januška, veždamas samdinį namo, davęs
200 Lt. Tačiau vaikinui su sumaitotomis rankomis greitosios medikus iškvietė ne
jį samdę ūkininkai, o kraujais plūstantį draugą pamačiusi Ilona, kai nuo
tragedijos pradžios jau buvo praėjusi gera valanda.
Įkalbinėja keisti parodymus
V.Audzevičių ūkininkai aplankė Kauno klinikose. Sumokėjo už jį
2500 Lt privalomojo sveikatos draudimo mokestį. Pasak Valentino, praėjusį
sekmadienį apsilankiusi ūkininko žmona siūlė ir daugiau. Už tai, kad jaunuolis
pakeistų parodymus.
„Prašė, kad sakyčiau, jog ne jiems, o sau tuos šiaudus
presavau. Atseit kam mums valstybei baudą mokėti, geriau tau sumokėsim“, –
pažadus pamena jaunuolis.
Tačiau meluoti teisėsaugininkams jis nė neketina. Po tragedijos
V.Audzevičius jau spėjo patirti, kad ūkininkų pažadais tikėti negalima.
„Melavo, kad aš traktorių buvau pavogęs, kad man pačiam reikėjo
tų šiaudų. Kur aš juos dėsiu, jei gyvulių neturiu? Ar šunims šersiu?“ –
nuoskaudą dėl neteisybės jaučia neįgalus likęs jaunuolis.
Jį skaudina ir paleistos kalbos, neva praėjus kelioms dienoms
po nelaimės kilęs gaisras ūkininko daržinėje – Valentino artimųjų kerštas.
„Tą šieną aš pats tvarkiau, mačiau, kad gerai neišdžiūvęs,
sakiau ūkininkui, kad dar nevežtų, bent dieną palauktų. Nepaklausė. Sukrovė po
šiferiniu stogu, o karšta buvo, tiek ir užteko, kad užsiliepsnotų“, – pasakoja
V.Audzevičius.
Jo žodžius patvirtina ugniagesių išvados – šienas daržinėje
užsidegė savaime.
Valentinas dar negalvoja, kaip ūkininkai turėtų jam atlyginti
žalą. Anot jo, paskutinį žodį šioje istorijoje turės tarti teismas.
Nelegaliai dirbo ne vienas
Nesumanyti keisti parodymų Valentiną perspėjo jo draugės
patėvis Vygandas Grakauskas. Vyras prisipažįsta nepykstantis ant ūkininko, kad
jaunuolį samdęs nelegaliai, tačiau negali atleisti už neatsakingumą.
„Už tą S.Januškos nereikia kaltinti. Kiekvienas, Petras, Jonas
ar Povilas, nelegaliai darbininkus priima, kodėl jam nepriimti? Kaime taip
įprasta. Ir kitaip nebus, kol santvarka nepasikeis. Bet kodėl nieko nebaigusį,
vairuotojo pažymėjimo neturintį vaiką išleido vieną į lauką dirbti su sugedusiu
presu? Visi žinojo, kad iki nelaimės tik žingsnis. Iš pradžių liepė su tuo presu
kitam darbininkui važiuoti, kai tas atsisakė, pasiuntė Valentiną. Galėjo pats
paskui tą presą slampinėti, ne kitus į pražūtį siųsti“, – kalbėjo
V.Grakauskas.
Anot jo, Valentinas niekada neatsisakydavo padėti – darbas jo
rankose tirpte tirpdavo. Niekas apylinkėse nėra matęs besišlaistančio girto, su
niekuo jaunuolis nekonfliktuodavo.
V.Audzevičių tik gerais žodžiais mini ir vietiniai. Jį ištikusi
nelaimė pastarosiomis savaitėmis – labiausiai susibūrimuose aptarinėjama tema.
Miestelio turgavietėje uogomis ir bulvėmis prekiaujančios
moteriškės užjautė vaikiną ir koneveikė ūkininką. „Reikia ūkininką prispausti.
V.Audzevičius – vargo vaikas, visą gyvenimą sunkiai gyvena, našlaitis, tokiu ir
pasinaudojo. Kodėl išlaisvinęs iš preso nekvietė nei greitosios, nei policijos?“
– piktinosi prekiautojos. Anot jų, ne vienintelis Valentinas nelegaliai dirbo
pas S.Janušką.
„Kas kaimo žmogui belieka, jei darbo nėra? Dirba pas ūkininką
nors už pavalgymą“, – pasakojo Petru prisistatęs ramygalietis.
Plačiau skaitykite 2010 m. rugsėjo 9 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
P. Luko nuotr. Grūdino vargas. Palaikėje tro
belėje su drauge prisiglaudusio V.Audzevičiaus gyvenimas niekada nelepino.
Jaunuolis užaugo keturių vaikų šeimoje su girtuokle motina.
