Varžysis dėl titulų
Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse Ramygalos
miestelio gatves okupuos ožkos.
Mintis rengti ožkų paradą gimė Ramygalai tapus Lietuvos
kultūros sostine. Keturkojai galės pretenduoti į „Mis ožkos“, „Mis charakterio“,
„Mis elegancijos“, „Mis publikos“, „Mis talento“, „Mis foto“, „Mis idėjos“
titulus.
Jei raguočių daug nebūtų, galėtų varžytis ir jų kaukėmis
pasipuošusieji.
Ramygalos kultūros centro direktorė Inga Pečeliūnienė sako, kad
miestelyje yra penkiolika ožkų, kurios galėtų rungtis dėl septynių titulų. Jos
tikinimu, Ramygaloje po kelias nedidukes, grakščias raguotąsias augina
vaistininkė, mokytoja, veterinarijos gydytojas, kai kurie ūkininkai.
„Ožkų miestu Ramygala vadinta nuo senų senovės. Turbūt ne
veltui ir šio miestelio žmonės pasižymi užsispyrimu, yra iniciatyvūs, smalsūs,
kūrybingi“, – „Sekundei“ teigė kultūros centro direktorė.
Pašnekovė tvirtina, kad šiame krašte nederlingai žemei dirbti
dar prieš gerą penkiasdešimtmetį buvo veisiami nedidukai, bet stiprūs arkliukai,
vietos žmonių kažkodėl ožkomis vadinami.
„Ilgainiui tuos arkliukus pakeitė tikros ožkos. Jomis miestelis
garsėjo ir prieškariu, pokariu, garsus ir dabar“, – sako I.Pečeliūnienė. Ožkų
grožio ir talentų konkursas – tik vienas Ramygalos, kaip Lietuvos kultūros
sostinės, renginių.
Trykšta iniciatyvumu
Pasak kultūros centro darbuotojos, ramygaliečiai parodė
neapsakomą atkaklumą, kad šiame mieste būtų pastatyta viena gražiausių bažnyčių.
Ją kūrė architektas iš Švedijos, jis suprojektavo ir Palangos bei Kelmės
bažnyčias. Miestelyje iškilo ne vienas įspūdingas paminklas.
„Ir viskas gyventojų dėka. Nelaukdami, kol bus pamaloninti
vadovų, ramygaliečiai patys ėmėsi iniciatyvos“, – pasidžiaugė kultūros centro
vadovė. Tarpukariu, kai Ramygaloje buvo likę visai nedaug gyventojų, norėta
uždaryti vietos mokyklą. Tačiau žmonės įsigudrino pavadinti ją prezidento Antano
Smetonos garbei, o į vardo suteikimo ceremoniją pakvietė patį prezidentą. Taigi
švietimo įstaiga buvo palikta.
Ramygaloje gyvenanti iš Panevėžio kilusi buvusi geografijos
mokytoja Vanda Misiūnienė pritaria, kad čia žmonės tikrai užsispyrę, bet gerąja
prasme. Kone prieš penkiasdešimt metų persikėlusi su vyru gyventi į miestelį
pašnekovė prisimena, kad tuomet aplinkui buvo vien balos, valstiečiai laikydavo
mažus arkliukus, juos vadindavo ožkomis. Ji iki šiol nežino, kodėl jie buvo taip
vadinami.
Kalbanti ožka
V.Misiūnienė teigia šiais gyvuliais susižavėjusi prieš
aštuonerius metus. Moteris dabar augina 8-erių metų ožką Mažę ir trijų mėnesių
jos vaiką – ožiuką Mekį.
Vos pamačiusi kieme nepažįstamuosius, Mažė pradeda mekenti –
kviečia prieiti šeimininkę.
Žurnalistams ištarus ožkelės vardą, ši pasuka ir pradeda
linkčioti galvą lyg suprastų, apie ką kalbamės.
Kai V.Misiūnienė pašaukė savo augintinę, ji nustojo kramsnoti
žolę ir atsiliepė mekenimu. Kol kalbamės su buvusia mokytoja, Mažė nepraleidžia
progos pritarti. Ožiukui labiau rūpi galva trenkti į žemę.
„Jei Mažė dalyvautų ožkų parade, be abejonės, laimėtų „Mis
talento“ konkursą. Juk mano augintinė kalba“, – juokiasi ponia Vanda. Ji
patraukia vieną nuo kito per kelis metrus gyvulius ir paaiškina: jei juos
suleistų arčiau, abu imtų galynėtis.
Atsidėkoja su kaupu
Rengiamu ožkų paradu V.Misiū-nienė ne itin džiaugiasi. Ji
baiminasi, kad ožkos, išvydusios būrį žmonių, gali išsilakstyti.
Jei vis dėlto moteris sutiktų su augintine dalyvauti konkurse,
į „Mis elegancijos“ titulą net nepretenduotų, nes Mažė, pasak pašnekovės, kiek
per stora. Ožka mėgsta gerai paėsti. Tačiau „Mis talento“ rungčiai, ramygalietės
tikinimu, koją pakišti galėtų šių gyvulių užsispyrimas.
„Jei eitume į tą paradą, nežinia, ar Mažė nesumanytų prie
tvoros sustoti. Tada negalėtum jos pajudinti iš vietos. Charakterį šie gyvuliai
turi“, – sako V.Misiūnienė.
Moteris paaiškina, kad jos numylėtinė ne šiaip paprasta ožka.
Ji – veislinė, todėl neturi ragų. Tačiau instinkto išbandyti kaktos tvirtumo
trenkdamasi į kokį pastatą nėra praradusi.
Pašnekovė pasakoja, kad iki tol, kol įsigijo ožką, vieną buvo
gavusi dovanų. Tačiau, pasak ponios Vandos, nemokėjo su ja elgtis – ne laiku
melžė, tad gyvulys sunegalavo ir teko su juo atsisveikinti.
Su prieš aštuonerius metus į namus parsivesta Maže moteris
elgėsi kitaip – jau buvo pasidomėjusi, kaip reikia šiuos gyvulius auginti.
Negaili ponia Vanda dabar savo numylėtiniams nei laiko, nei geresnio kąsnelio:
iš obuolio vidurio išima kauliukus, sutarkuoja morkas, brokolius, kopūstus,
išverda bulvių. Užtat už savo šeimininkės meilę ir dėmesį ožkelė atsidėkoja –
jai per dieną duoda 4–4,5 litro pieno.
Plačiau skaitykite 2010 m. birželio 16 d.
„Sekundėje“.
Vaida REPOVIENĖ
R. Andrijausko nuotr. Šurmuliuos. Netrukus
Ramygalos miestelio ožkos išžygiuos į gatves.
