Šį pavasarį taip susiklostė aplinkybės, kad teko ilgesnį laiką pagyventi Palangoje. Tai buvo pirmas kartas, kai šaltuoju metų laiku (liežuvis neapsiverčia kitaip vadinti praėjusio kovo) prie jūros praleidau ilgiau nei dvi dienas iš eilės. Tad turėjau galimybę įvertinti gyvenimo ne sezono metu šiame mieste pliusus ir minusus.
Visų pirma, ramybė. Tie, kam jos reikia, Palangoje ją tikrai suras. Pasivaikščiojimas pušynu, tuščias paplūdimys ir pakrantėje sušalusios bangos turėtų vilioti ir romantikos mėgėjus. Vis dėlto manau, kad ramybės bei romantikos mėgėjai taip pat mėgsta pavalgyti. Ir patenkinti šį pomėgį gali būti sunkoka.
Dalis kavinių ne sezono metu apskritai veikia tik savaitgaliais. Uždaras ratas: nedirba, nes nėra klientų, o klientų nėra, nes kavinės nedirba.
Ne sezono metu neblogą namą galima išsinuomoti už 1600 litų per mėnesį. Vasarą už tą patį namą prašoma 12 tūkst. litų per mėnesį.
Tiesa, yra veikiančių ir septynias dienas per savaitę. Tik didelio pasitikėjimo jos dažniausiai nekelia. Kai tokiose kavinėse trečią vakarą iš eilės nematai nė vieno kliento, susimąstai, kada pastarąjį kartą buvo papildytos maisto atsargos ir kokio jos šviežumo. O nelaimingas personalas, atrodo, ir pats dorai nesupranta, kodėl turi sėdėti darbe.
Ilgąjį Kovo 11-osios savaitgalį savo akimis įsitikinau, kad jūra traukia žmones, ir visai nesvarbu, kokia tuo metu temperatūra lauke. Palangos gatvėse buvo juntamas pagyvėjimas, žmonės kantriai ėjo ir prie jūros, nors tuo metu kiaurai vėrė ledinis vėjas. Geresnė situacija buvo ir maisto srityje. Ne tik daugiau kavinių dirbo, bet ir žmonių jose buvo, o personalas į klientus nežiūrėjo taip priekaištingai.
Tačiau pasivaikščiojęs, pavalgęs ir dar kartą pasivaikščiojęs neišvengiamai turi atsakyti į klausimą: o ką veikti toliau? Ko gero, tas klausimas daugelį atvykusių priverčia išvažiuoti dar tą pačią ar, geriausiu atveju, kitą. Vandens parkas sulaikytų pasilikti ilgiau – bent jau pernakvoti. Baseinas iš bėdos irgi tiktų, bet tik toks, kuriame būtų ką veikti ir vaikams.
Panašiai gyvenimas bangavo ir vėlesnėmis savaitėmis. Visiškas sąstingis vidury savaitės ir šioks toks atsigavimas savaitgaliais. Pripratus prie Vilniaus ritmo buvo sunku prisitaikyti prie kai kurių dalykų. Pavyzdžiui, Vilniuje nereikia sukti galvos, jei neturi televizoriaus ir nori pažiūrėti futbolo rungtynes. Tiesiog eini į kavinę ir žiūri.
Palangoje prieš einant žiūrėti futbolo į kavinę reikia išsiaiškinti du dalykus: ar joje rodomas futbolas ir ar ji dirba tuo metu. Dažniausiai į abu klausimus atsakymas neigiamas. Apskambinau daugybę maitinimo įstaigų, bet nė viena nesutiko dirbti ilgiau nei iki 22 val. (t. y. jos uždaromos praėjus 15 minučių nuo rungtynių pradžios). Toks nenoras dirbti atrodė keistas: jei kavinė visą vakarą atidaryta dėl nulio klientų, tai kodėl negali veikti dar porą valandų dėl vieno kliento?
Lygiai taip pat reikėdavo planuoti ir vakarienes kavinėse. Vilniuje gali nueiti vakarieniauti kad ir 21 val., o Palangoje tokiu laiku gali rasti užrakintas duris.
Jeigu kas nors Palangą vadina žiemą mirusiu kurortu, tegul nuvažiuoja į Šventąją. Palyginti su ja, Palanga atrodys kaip „Akropolis“ per išpardavimus. Šventojoje kovą ir balandį nedirba niekas, išskyrus vieną maisto prekių parduotuvę.
Atšilęs oras dar kartą patvirtina, kokia svarbi Palangai temperatūra. Vietos gyventojai puola tvarkytis sodybų, po apylinkes pasklinda šiukšlių rinkėjai. Dėl to galima pagirti vietos valdžią. Nors kai kurie stambūs projektai iki šiol sunkiai juda, kurorto įvaizdį formuoja ir tokios smulkmenos kaip švarios pakelės.
Sezoniškumas itin juntamas ir nuomos rinkoje. Ne sezono metu (nuo rugsėjo pradžios iki gegužės pabaigos) neblogą namą galima išsinuomoti už 1600 litų per mėnesį. Vasarą už tą patį namą prašoma jau 12 tūkst. litų per mėnesį. Toks skirtumas puikiai parodo, kaip keičiasi poilsiautojų srautai ir nuomos paklausa žiemą bei vasarą.
Kai kuriems savininkams net nelabai svarbu, per kiek laiko jie uždirbs norimą sumą iš nuomos. Pavyzdžiui, už tiek pat galima išsinuomoti kotedžą arba dvylikai mėnesių, arba trims vasaros mėnesiams.
Įsibėgėjus pavasariui Palangoje atgijo ir statybos – baigiami nauji kotedžai, kuriems sprogęs nekilnojamojo turto burbulas nė motais. Būtent naujų gyvenamųjų namų kvartalai pakeitė šiaurinės kurorto dalies veidą. Šalia naujų daugiabučių kaip kontrastas stūkso griūvantis „Lino“ baseino pastatas. Tai tarsi ženklas, kokie buvo kurorto plėtros prioritetai pastaraisiais metais. Greitai ir be didelių kliūčių iškilo nauji daugiabučiai, o investuoti į „Liną“, kaip ir kitus poilsio infrastruktūros objektus, tokio didelio noro nebuvo.
Toks būsto statybos bumas nestebina. Jis buvo kilęs ir kituose miestuose, nes šis verslas žadėjo greitą pelną, o gyventojai žūtbūt norėjo turėti nuosavą būstą.
Intensyvių statybų rezultatas – Palangoje padaugėjo butų, tačiau tai kurorto gyvenimo nepakeitė: naujakuriai lygiai taip pat neturi čia ką veikti, kai saulę užstoja debesys.
