Fotografo G. Česonio žvilgsnis į Ukmergę.
Kartu su esė albumo „Raktai į Lietuvos miestus“ autoriais ir fotografu Gintaru Česoniu tęsiame netradicinę kelionę po Lietuvos miestus ir ne paradines jų vietas. Šįkart – stabtelėjimas Ukmergėje.
Kęstutis Česnaitis „Mėnulio kalendorius ir vilko mergos legendos“
Valandos, kai dar nesuvokdamas Laiko slinkties didybės laksčiau Šventosios upės pakrantės pievose, kuriose augo laukinės rūgštynės ir gelsvi viržiai ir po kurias gainiodavau vikriai keturiomis kojelėmis tapnojantį rusvą ilga uodegėle driežą, buvo pačios tikriausios mano vaikystės akimirkos šviesiame atminties veidrodyje. Tada išsimaudę šlapiomis galvomis skuosdavome nuo tilto pro medinę stačiatikių cerkvę, prie kurios kartais pamatydavome žila barzda rūsčiai, taip mums rodėsi, nužvelgiantį popą, įeinantį į cerkvę. Bėgdavome į piliakalnį ieškoti kažkokio kunigaikščio pilies liekanų… Tada dar nežinojau Vilkmergės legendų. Galvoje ūžė vaikiški rūpesčiai. Tarkim, kaip Senamiestyje virš sandėliukų suręstoje balandinėje pamatyti naują baltagalvių vartiklių porelę, išmokytą kaip pašto karveliai nešti laiškelius. Šios valandos perlieja šilta vandens srove ir primena laiko atkarpą, kai laikrodžiai ir kalendoriai sukosi ir dvejinosi. Vėliau netikėtai laikas ėmė slinkti atgal į praeitį… O kolegos redakcijoje, žiūrinėdamas Mėnulio kalendorių ir skaitydamas astrologines geros ir blogos energijos dienų prognozes, suvokiau savo Valandų didybę ir skurdą, nešamą it šapelį Vilkmergės upelyje prie piliakalnio.
Kai rengdavome miesto šventes, ant piliakalnio būtinai užkurdavome aukurą, kuris primindavo miestelėnams Vilkmergės legendą, kaip kunigaikštis Dausprungas pastatė pilį. Pavadino ją Vilkmerge – burtininkės (žolininkės, raganos), nuo vilkų išgelbėjusios miško tankumynuose pasiklydusį kunigaikščio sūnų Tautvilą, garbei. Ir šis pavadinimas prigijo, buvo įrašytas į Lietuvos žemėlapį. Nors daugeliui mielesnis buvo kitas pasakojimas, menantis apie šalia piliakalnio, netoli upės, pagonių degintą šventą ugnį, kurią saugojusios ir prižiūrėjusios vaidilutės. Kartą vaidilutė, draugių prie aukuro palikta per naktį ugnies sergėti, buvo užpulta vilko ir sudraskyta…
Šios legendos motyvais 1988 metais skulptorius V. Ketvirtis sukūrė žalvarinę skulptūrą, kuri vaizduoja vilką ir ant jo nugaros stovinčią vaidilutę, į dangų iškėlusią rankas bei šaukiančią pagalbos. Kodėl ji negalėjo pasprukti nuo vilko, tarsi ugnies saugojimas būtų buvęs gyvybės ir mirties klausimas? Ir kodėl ši legenda su dramatiška pabaiga ukmergiškiams yra patrauklesnė negu ta apie išgelbėtą kunigaikščio sūnų? Galbūt dėl to, kad nejučiomis mes visi gerbiame Auką ir Aukojimą…
Buvo laikas, kai nesuvokiau Senamiesčio reikšmės šioje Aukštaitijos kryžkelėje. Kraštotyros muziejuje vartydamas archyvinius dokumentus, tarsi iš spalvotų stiklo šukių ir akmenukų dėliodamas vitražą, matomą Šv. Petro ir Povilo bažnyčios languose ar išorinėje lauko sienoje, susikūriau mistinį ir istorinį miesto veidą.
1792 metais Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis Vilkmergei (Ukmergei) grąžino Magdeburgo teises ir leido miestui turėti herbą, vadinasi, savarankiškumą. Herbe pavaizduotas stilizuotas apiręs rūmų fasadas, kurį puošia širdis, o virš jos, ant čerpėto stogo, atversta knyga, kurios puslapiuose nupiešta raudona rožė ir jautis. Tuo metu mieste, be lietuvių ir rusų, ėmė burtis ir žydų diaspora, turinti savo gilią, seną ir griežtą kultūrą. Pradėjo sparčiai augti įvairios amatininkų gildijos, pagyvėjo prekyba tarp kaimiečių ir miestelėnų. Pastatyta Didžioji sinagoga, po to – mažosios. Vėliau, Rusijos imperijos laikais, namus statėsi rusų bendruomenė, turinti ir dabar veikiančias medines stačiatikių ir sentikių cerkves netoli Šventosios upės. Bet ne tai svarbiausia: miestas tapo daugiatautis. Vadinasi, įvairūs religinių bendruomenių nariai kalendorių skaičiavo skirtingai. Valandos, skelbiančios Naujuosius metus, žymimos varpo dūžiais, matavo skirtingą Laiką… Galbūt dėl to supratau Mėnulio kalendoriaus svarbą savo gyvenime: pasižiūriu į astrologinį žvaigždėlapį ir tampa aišku, kuri žvaigždė moja iš dangaus ir kaip susidėlios likimas ateityje…
Darnaus miesto vystymosi grandinė vos nesutrūkinėjo 1877 metais, kai Ukmergę nusiaubė Didysis gaisras. Buvo patirta nuostolių už 1 milijoną rublių. Jo liepsnose sudegė apie 500 gyvenamųjų namų – kone visas Senamiestis. Šią nelaimę birželio 29 d. prišaukė uolus ir darbštus žydas kepėjas, stengęsis prikepti kuo daugiau ragaišių turgaus aikštėje klegant mugei, į kurią iš kaimų ratuotais vežimais sudardėjo šventiškai ir nerūpestingai nusiteikę kaimiečiai. Nebeištvėręs tokio karščio, užsidegė kepėjo kaminas (nelaimės priežastis: sugedęs dūmtraukis, taip užfiksuota protokole, perduotame Kauno gubernatoriui), ir per trumpą laiką, palankaus vėjo genama, ugnis tarsi cunamio banga nušlavė miestą nuo Vilkmergės upelio, kur buvo kepyklėlė, iki pijorų šventovės, dabartinės Švč. Trejybės bažnyčios. Įsivaizduokite baisų sąmyšį ir paniką žmonių veiduose, kai su nebaigtais valgyti ragaišiais jie viską palikę paknopstomis spruko iš miesto. Tuo pasinaudojo (rašoma protokole Kauno gubernatoriui) miklūs to meto vagišiai. Sveikos išliko tik bažnyčios ir Didžioji sinagoga, akivaizdžiai primindamos kai kurias žmonių nuodėmes…
Taigi koks per Didįjį gaisrą 1877 metais sudeginto miesto likimas? Pasirodo, istorija vėlgi apipinta kažkokia mistika. Po tokio lūžio ir baisaus triuškinančio smūgio Kauno gubernatorius Bazilevskis, tarpininkaujant Rusijos finansų ministerijai, skyrė 5 000 rublių paskolą miestui atstatyti. Buvo surinkta 22 114 rublių aukų. Tais laikais tai buvo milžiniški pinigai. Žydų, kurių miestelyje buvo dauguma, diaspora sugebėjo atstatyti miestą, urbanistiniu požiūriu lygiavertį Vakarų Europos miesteliams, o jo architektūriniai sprendimai ir simetrinis išplanavimas ir dabar džiugina akį. Dominuoja dviaukščiai mūriniai namai, kuriuose pirmame aukšte prieš karą būdavo privačios žydų parduotuvėlės, amatininkų ateljė, o antrame aukšte – gyvenamosios patalpos. Puse lūpų kalbama, jog požeminiai tuneliai jungė namus į bendrą atšaką, vedančią į Didžiosios sinagogos rūsį. Tuneliai buvo skirti gelbėtis, jeigu pasikartotų Didysis gaisras… Tad Ukmergės miestas, XX a. pradžioje susiformavęs modernaus stiliaus pagrindu, išliko beveik nepakitęs.
Kaip prieš Didįjį gaisrą, taip ir dabar gyva arterija laisvadieniais suneša žmones į Turgaus aikštę pabendrauti, aptarti svarbių naujienų, paklausinėti apie sveikatą, pasidomėti, ką nauja nusipirko ar kur išvažiavo vaikai. Jie neskuba turgaus halėje derėtis dėl kainos. Tiesiog bendrauja: akimis, lūpomis, gestais. Žino šios akimirkos svarbą, nes išsiskirstę vėl bus užburti televizijos ar laikraščių magijos, įtraukti į nesibaigiantį šnekų srautą, kuris užtvindo žmonių smegenis, klaidina įvairiais pažadais ir politiniais debatais…
Žinoma, per XX a. pasaulinius karus, kai keitėsi įvairios valdžios (rusų, vokiečių), miestas buvo apgriautas, bet smurto atvejų, kai prie turgaus aikštės pokariu buvo viešai išniekinti ir numesti ant akmeninio grindinio Ukmergės partizanai (siekiant įbauginti kitaip manančius), tikiuosi, nepasikartos. Nors kas žino… Žmogiška, viskas žmogiška. Vėlgi primena meilės ir mirties, taigi nelaimių, pridėtą Pandoros skrynią, kurios turtai, rodos, niekada nesibaigs. Ir štai kodėl… Metai iš metų kolegos, kruopščiai sekdami kalendorių, pagauna ant kabliuko naivius ukmergiškius. Vietiniai laikraščiai kartais paskleidžia saldžią balandžio pirmos dienos „antį“, esą Ukmergės piliakalnio papėdėje, prie ketvirto iš dešinės pusės medžio yra užversta anga, kurią atkasus galima pasiekti slėptuvę. Manoma, kad ten palikti Stanislovo Augusto Poniatovskio iždo pinigai. Sutemus prie piliakalnio rinkdamiesi žmonės vis skaičiuodavo medžius, žibindavo prožektoriais į krūmokšnius, suaugusius šalia Vilkmergės upelio… Arba nuvilnijęs per miestą katilinės kūriko sapnas. Kaip jis Sporto mokykloje (buvusioje Didžiojoje sinagogoje) prie rusenančio katilo prisnūdęs ir pamatęs gražią juodais plaukais moterį, kuri jam liepė pasiimti jos brangenybių dėžutę, esančią katilinės sienoje. Įsivaizduokite, kokia lobių ieškotojų aistra užplūdo kūriko širdį. Ir kas dėjosi mieste, kai išgirdo tokį intriguojantį sapną…
Kai karo metais vokiečiai iššaudė žydų šeimas, po karo jų butus nacionalizavo ir išdalijo norintiems juose gyventi ukmergiškiams. Todėl ne vienas puse lūpų išsitardavo, jog ardydami krosnį ar tvarkydami sandėliuką yra radę žydų šeimos brangenybių. Tai baisus šviesos ir tamsos dvikovos finalas, priskiriamas prie gyvų ir šiurpių Ukmergės legendų…
Mėnulio kalendorius mane užvaldo ir liepia bėgti, trauktis iš kasdienės rutinos, pilkų savaitgalio valandų, kai mieste vėjas drasko koncertų afišas. Kartais suvoki savo bejėgiškumą prieš laiko didybę, norisi daug juoko, žvakių šviesos, gero džiazo, savų draugų ir draugių, išsibarsčiusių Europos platybėse, kurie tik elektroniniais laiškais man įvairiomis progomis perduoda sveikinimus. Taip, aš sėdžiu Aukštaitijos krašto Ukmergės kryžkelėje ir „tranzuoju“ mintyse autostopu, kaip tais gerais bitnikų laikais: „Išdžius upeliai, nudžius ir gėlės“, ačiū už šypseną ir šiltą žodį vairuotojui… Kada tai buvo? Dabar kišenėse „mobiliakai“, „babkės“ ir skaudus susvetimėjimas. Kada tai baigsis? Kryžkelė mane intriguoja, liepia rinktis maršrutus: keliai šakojasi į Kauną, Vilnių, Panevėžį, Uteną. Tada nejučiomis prisimeni, kas tu esi šiame provincijos mieste, o mintyse kartoji V. Kernagio dainos eilutes: „Montego bėj, … santechnikais mes dirbam Ukmergėj“…
