Stebuklingoji Šilutė ir jos gyventojai.
Šilutė ir netradicinės jos vietos, į kurias turistų niekas neveda. Pamario krašto miestelį pristato Marijus Šidlauskas. Šis jo tekstas išspausdintas IQ bibliotekos serijos leidinyje – esė albume „Raktai į Lietuvos miestus“.
Marijus Šidlauskas „Šilutės vertikalė“
Rašau šį tekstą gęstant rugsėjo saulei, kuri netrukus sulygins dieną su naktimi ir kuri primena, jog visas mūsų gyvenimas spurda tarp šviesos ir tamsos, idealo ir tikrovės, dangaus ir žemės. Mums duotas tik trumpas tarpas, paribys (nepainioti su nuošale), riba, kurią įveikiame arba pažeidžiame. Sugrįžimas į vaikystės, paauglystės ir pirmosios meilės miestą visada yra ir sūnaus palaidūno grįžimas į tėvo namus, panirimas į saulėtą prarastojo laiko rojų, taigi ir ribos peržengimas. Jauti, kaip toji būtojo laiko Arkadija vis labiau pasiglemžia būtąjį laiką, kaip erdvės ir vietos plokštumą vis dažniau persmelkia laiko ir atminties statmuo.
Sunku rasti geresnį topografinį paribio pavyzdį už Šilutę – tarpinį pamario kraštą, besidriekiantį tarp žemyno ir vandenų, tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos (dabar – Rusijos), be atvangos gairinamą vakario vėjo ir gaivalingų potvynių, geopolitinių ir socialinių pervartų. Istoriškai ir etimologiškai Šilutė įsikūrusi tarp šilo (vok. „Heide“) ir civilizacijos, kuriai anuomet atstovavo karčema (vok. „Krug“), tad ilgus amžius šio miesto vardas (minimas nuo 1511 m.) buvo rašomas „Heidekrug“ – Šilokarčema. Šilutės vardą Didžioji Lietuva įsidėmėjo ir pradėjo vartoti nuo 1923 m. sausio 19-osios, kai vadinamasis Šilutės seimas pranešė apie Mažosios Lietuvos prisijungimą prie Lietuvos Respublikos. Prisijungimo deklaracija buvo paskelbta restorano „Villa Werden“ salėje. Vaikystėje toje salėje (pastatas tuomet priklausė Kelių valdybai) yra tekę pasėdėti ir net paišdykauti. Dabar čia (Žemaičių Naumiesčio g. 2) pritvirtinta paminklinė lenta.
Mažybiškai skambantis mano miesto vardas tarsi įpareigoja atlikti jo vidinę topografiją kuo intymiau, nepažeidžiant iš mažų dienų atsinešto idealiojo pirmavaizdžio, jo didelės ir trapios auros. Antra vertus, šis vardas, kaip ir šio krašto žmonės, nemėgsta sentimentalumo – pelkės ir durpynai, vokiška tvarka ir lietuviška kantrybė suformavo charakterį, kuriam būdingas dvasinis atsparumas ir prieraišumas, o sykiu fizinis tvirtumas. Čia, Šilutėje, užauga žinomi sunkiaatlečiai ir rankų lenkimo čempionai. Čia užaugau ir aš, nors gimiau Pagėgiuose netrukus po Stalino mirties. Dar nemokantį vaikščioti tėvai atsigabeno mane į Šilutę, kur žengiau pirmuosius savarankiškus žingsniu šia žeme – tapau, taip sakant, homo erectus, įgalinančiu tapti ir homo sapiens (tikiuosi, įgalino, nors ir nesu visiškai tikras). Vaikščioti, perjuostą rankšluosčiu, mane išmokė kaimynė Lina Daukšaitė, dabar žinoma rajono literatė, š. m. rugsėjo 19-ąją atšventusi savo 85-metį – su gimtadieniu, Linute, mano pirmoji vedle! Taigi į Šilutę atsiremia mano nugyvento gyvenimo ašis, iš čia kyla mano pasaulio vertikalė. Šilutė yra mano žemė. Sykiu tai ir mano patirčių bei prisiminimų dangus, su rudeniniais debesimis tolstantis ir blykštantis amžinybės šviesotamsoje…
Šią žemę ir dangų prisijaukinti padėjo mano namas, mano kiemas, mano Aukštaičių gatvė (jų seniai nebėra), mano kalnas toje gatvėje (iš kalno belikusi nulyginta pakilumėlė), mano miškas prie geležinkelio stoties, beržai ir klevai, kurių sula, regis, tuoj tuoj nutekės gomuriu. Mano skersinis, ant kurio lauždamas „mešką“ žnektelėjau žemėn ir patyriau gėdingą uodegikaulio traumą. Šis krytis buvo pirmasis egzistencinis krikštas, supažindinęs su vertikale iš buities į būtį. Kitas išbandymas vertikalumu ištiko aštuonmetės mokyklos sporto salėje, kai šokdamas į aukštį (tikriau, nesėkmingai tūpdamas) susilaužiau dešiniąją ranką. Per ankštai sugipsuota ranka naktį ėmė tinti ir mėlti, geltonsnapį varliamušį paversdama skausmo vyru. Savo pradėjusios gangrenuoti dešinės, laimei, nepraradau, užtat, būdamas kairiarankis, ėmiau labiau pasitikėti vertybiniu dešinumu.
Mano vaikystės dangų narstė sklandytuvai. Šilutė anuomet garsėjo stipriu sklandymo klubu, kuriam vadovavo žinomas aviatorius Vladas Kensgaila (tai jis atkūrė Dariaus ir Girėno „Lituanicą“, kurią matėme „Skrydyje per Atlantą“, taip pat keturiskart mažesnę jos kopiją, kabėjusią Lietuvos paviljone pasaulinėje parodoje „Expo 2010“ Šanchajuje). Mano bičiuliai skrajūnai buvo ne tik dideli aitvarų bei aviamodelių specialistai, bet ir ne mažesni pramuštgalviai, neskubantys surimtėti. Tai jų dėka per mano vestuves piršlys nužengė tiesiai iš dangaus (t. y. jo natūralaus dydžio iškamša buvo nuleista parašiutu), idant paskui būtų prie dangaus pritrauktas. Kai visų šių žygių pramaniūgas Romas Bedalis įsisodino mane į savo sportinį JAK’ą, abu vieningai nutarėme, kad Šilutė gražiausia – iš paukščio skrydžio. Nepamirštamas geometriškai išraižytas žalumos smaragdas, iš pietų apjuostas Šyšos kaspinu. Užfiksuotoji Šilutės aeronuotrauka kaskart sugrįžta į mano sapnus, o tos nuotraukos centre gražiai matyti mūsų namas, ant kurio plokščio stogo vasarą degindavomės, su žiūronais stebėdami, kaip apačioje ant pievelės deginasi kaimynė Alė Malakauskaitė.
Sapnuose sutinku ir Šilutės žmones – vaikystės sėbrus, kaimynus ir kaimynes, orius provincijos patricijus (toks atrodė mūsų gatvėje gyvenęs aktoriaus Algimanto Masiulio tėvas) ir plebėjus. Širdingiausiai susidraugaudavau su pastaraisiais, „staskomis“ ir „romkomis“, nes su jais būdavo lengviausia Šilutės balose matyti atsispindintį gyvenimo pilnatvės dangų. Spalvingos proletariškos patirties įgijau vasaromis dirbdamas Šilutės MSV (Melioracijos statybos valdyba), kuri gamybos pasiekimais anuomet garsėjo visoje Sovietų Sąjungoje. Melioratoriai turėjo tokį profesiškai įpareigojantį trumpą ir tikslų tostą – sausinam. Galbūt viena kita pelke jie nusausino ir per daug, tačiau buvo smagūs, atviri žmonės. Su šiais vyrais jautei ne tik žmonių, bet ir visko, kas yra po saule, bendrumą, „communio“. Tą didžiąją vienovę primindavo išsilieję potvynio vandenys – horizonte susilieję su dangumi, jie atstodavo jūros begalybę. Šilutėje aš niekad nejaučiau uždarumo, provincijos komplekso, nežinojau, kas yra socialinė atskirtis, – neturėjau laiko.
Dideliame mieste galima daug pamatyti, mažame – daug išgirsti. Tebegirdžiu vakarinius bažnyčios varpų dūžius, Šyšos užtvankos ūžesį, sodrią senų šilutiškių, čia vadinamų šišioniškiais, šnektą. Mano šišioniškė mama „l“ tardavo minkštai („liabanakt, marš į liovą“), o „r“ kietai („kur tas biesas Maruks“). Sultingos kalbos ir istorijų prisiklausydavau iš šio krašto grynuolių: Jono Kybranco, su kuriuo tėtis dirbo Žemės ūkio banke, taip pat iš Elenos ir Kosto Kondratavičių, senų mūsų „prietelių“ Bitėnuose. Čionykštės kalbos ir gamtos prieglobstyje gimė ir augo rašytojai Vydūnas, Hermanas Zudermanas, Aldona Gustas. Literatūrinis Šilutės žemėlapis nuvestų į Švėkšnos kapines, kur palaidotas Simonas Stanevičius (manoma, kad apie Švėkšną buvusi ir Martyno Mažvydo gimtinė), į Šilutės evangelikų liuteronų kapines, kur ilsisi H. Zudermano tėvai, į Vilkyškius ir Mociškius, kur vaikystę praleido Johanesas Bobrovskis. Į namą priešais geležinkelio stotį, kurio pirmame aukšte buvo įsikūręs lietuvių saugumas, o antrame prieš Klaipėdos krašto praradimą gyveno būsimieji poetai Henrikas Nagys ir Zinaida Nagytė-Liūnė Sutema. Į Šilutės kalėjimą, kurį kultūros istorijon įrašė poetės Julijos Švabaitės „Tėvo laiškai iš Šilutės kalėjimo“ (1944-aisiais rusai jos tėvą atvežė čia tiesiai iš bulvių lauko). Vėliau tame raudonų plytų pastate įsikūrė profesinė mechanizatorių mokykla, kurios kontingentą dėl juodos uniformos vadindavom juodvarniais.
Ieškantiems regimųjų įspūdžių Šilutės apylinkės taip pat turi ką pasiūlyti: Bitėnų kapinaitės, M. Jankaus spaustuvė, Rambyno kalnas, Ventės Rago ir Uostadvario švyturiai, Rusnės sala ir tiltas, Švėkšnos bažnyčia… Egzotikos mėgėjai turėtų aplankyti Švėkšnos parką, kuriame savo akimis išvystų dviskiautį ginkmedį (didžiausią Lietuvoje), europinį kukmedį, veimutinę pušį ir kanadinę cūgą. Dairantis pačioje Šilutėje akį patrauktų evangelikų liuteronų ir (kuklesnė jos sesė) katalikų bažnyčios, gaisrinė, naujoji prieplauka. Mano akiai ir širdžiai itin mielas 1-osios vidurinės mokyklos (dabar gimnazijos, kuriai, tikiuosi, pavyks susigrąžinti istorinį J. G. Herderio vardą) pastatas. Šią mokyklą baigiau 1971-aisiais. Mūsų vienuoliktoji „b“ per Juozines visada aplanko klasės auklėtoją matematiką Juozą Banį, kartu su žmona dar gražiai krutantį Šašaičių kaime. Šių nuostabių žmonių mokėjimas džiaugtis gyvenimu, nemeluotas darnos pojūtis labai „šilutiškas“, nugludintas atsidavimo savo darbui ir žemei. 1-ąją vidurinę yra baigęs Andrius Varnas, apiplaukęs pasaulį jachta „Ragainė II“, europarlamentaras Zigmantas Balčytis (abu mokėsi kaimyninėje vienuoliktoje „a“), Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas Eugenijus Butkus, aktorius ir režisierius Adolfas Večerskis.
Septintoje klasėje aš praturtinau Šilutės topografinį paveldą geodeziniu šedevru – nubraižiau gatvių (tiesą sakant, skersgatvių ir takų), vedančių nuo namų iki mokyklos, planą, mastelis 1:5 000. Šį planą tebenešioju savo širdies slaptavietėje, nes jame liko vaiko pieštuku nubraižyta mano žemė ir mano dangus.
