Fotografas G. Česonis po Plungę žvalgėsi be L. Poškos.
Šįkart jūsų dėmesiui – tekstas iš esė albumo „Raktai į Lietuvos miestus“ apie šlovingą žemaičių miestą Plungę.
Linas Poška „Kultūros sostinė“
Plungė yra nesenas miestas, pirmą kartą paminėtas tik 1567 metais. Vietovė buvo tirštai gyvenama, tačiau ilgą laiką Plungę stelbė patogesnė gintis Gandinga (vietos tarme – Gondinga).
Plungei pasisekė, kad ją aplenkė didieji gaisrai, nenuniokojo karai. O miesto plėtra vyko ne tiek griaunant ir perstatant centro pastatus, kiek kuriant naujus priemiesčius. Oginskių dvaras ir parkas buvo šiauriniame senosios Plungės pakraštyje, prie Babrungo. Geležinkelis (1932 m.) į Klaipėdą ir jo stotis buvo dar toliau nuo dvaro į šiaurę, to meto supratimu – kaip ir užmiestyje. Po karo už geležinkelio pastatytas gyvenamasis kvartalas ir rusų mokykla sovietinio garnizono vaikams. Kita miesto plėtros kryptis – į pietus nuo centro, čia senąją statybą nuo sovietinės penkiaaukštės skiria Babrungo tvenkinys. Taigi parkas ir jį dalijantis sraunus Babrungo slėnis, rūmų kompleksas, įskaitant atskirai parke stovinčią pilaitę, liko nepaliesti. Pramonės, kiek jos dabar dar liko, objektai išdėstyti šiaurės vakarų kampe, arčiau geležinkelio. Neaplenkė Plungės ir pastarųjų dešimtmečių individualių namų statybos priemiesčiuose vajus, bet jie jau yra užmiestyje, prie tranzitinių, apvažiuojamųjų kelių.
Istoriškai nauja kraštovaizdžio dalimi laikytina Gandingos elektrinės užtvankos patvenkta Plungės jūra. Hidrotechniniai statiniai yra jau užmiestyje, ir tvenkinys, prasidedantis žemiau parko, mieste atrodo kaip natūralus ežeras.
Telšiai Plungei yra apibrėžiantis Kitas; Plungėje viskas privalo būti kitaip ir, suprantama, geriau. Telšiai meldžiasi ir valdo – Plungė dirba ir muzikuoja. Telšiai jau nuo XIX a. yra vyskupijos ir apskrities centras – Plungė turi tūkstantinę koncertų salę. Telšiai – Lietuvos bei Lenkijos prezidentų gimtinė. O jau premjerų tirštai ten yra išaugę. Skaičiuojant ir Telšiuose gimusį Eugenijų Gentvilą, tik porą savaičių ėjusį pareigas, šis miestas per paskutinį dvidešimtmetį davė mūsų šaliai trigubai daugiau ministrų pirmininkų nei Plungė. Ir duos dar daugiau, jeigu nesiimsime priemonių.
Tačiau iki konkurencijos su Telšiais dar reikėjo priaugti. XIX amžiuje toks apibrėžiantis Kitas Plungei buvo ne valdiški Telšiai, o Lietuvos techninių inovacijų ir kultūros sostinė Rietavas. Bogdanas Oginskis jau 1883 metais buvo ten išlavinęs tiek muzikantų, kad, Ivo Zaluskio teigimu, sudarė iš jų 60 artistų simfoninį orkestrą. Jaunesnysis Bogdano brolis Mykolas, nusipirkęs netoliese esantį Plungės dvarą, darė lygiai tą patį, tik geriau: Plungės orkestre grojo paauglys Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, dabar jau primirštas šokių muzikos kompozitorius Aloyzas Zenonas Butkevičius.
Man patinka galvoti, kad nuo M. K. Čiurlionio fleitos prasidėjo Plungės pūtikų šlovė. Kai vieną jų, Petrą Vyšniauską, pirmą kartą išgirdau Plungės muzikos mokykloje, buvau priverstas suabejoti, ar verta rinktis muzikanto kelią. Lengva pūsti „saksą“ kokioje Kelmėje (su visa pagarba tam šlovingam miestui) ir tikėti, kad esi atlikėjas; bet ten, kur grojo Petras ar vėliau Danielius Praspaliauskis… Juk yra ir kitų garbingų profesijų.
Dabar solidžią muzikinę miesto tradiciją tęsia Mykolo Oginskio tarptautiniai festivaliai. Iš šių apylinkių yra kilę dirigentai Juozas ir Stasys Domarkai; jaunesnysis Stasys su jam būdinga energija, man regis, ir yra to renginio „spiritus movens“. Pagal tradiciją iš įvairių konservatorijų moksleivių ir Plungės meno mokyklos jaunųjų muzikantų tamtyč sudaromas ir vadinamasis Mykolo Oginskio festivalio simfoninis orkestras.
Mokslas nustatė, kad Plungė yra arčiau dangaus nei, tarkim, Vilnius. Iš tikrųjų Neries ir Vilnios santakos altitudė – gal 90 metrų virš jūros lygio, tad Plungė yra pakiliau. Sunkūs pilki Atlanto debesys užkliūva už Žemaičių aukštumos ir išpila čia savo lietų. Akis išmoksta skirti pustonius ir įžvelgti jų prasmę. Plungėje yra Žemaičių dailės muziejus su dar galbūt deramai neįvertinto tapytojo Juozo Bagdono paliktais jam darbais. Beje, šio muziejaus įkūrimas buvo mažas stebuklas dešimčių, jeigu ne šimtų, Plungei sentimentus jaučiančių žmonių darbas. Man malonu pažymėti, kad kuriant muziejų ir plėtojant gyvastingą jo veiklą dalyvavo mano vyresnieji draugai ir mokytojai, tapytojai Linas Julijonas Jankus ir Aloyzas Stasiulevičius.
„Celebroido“ teisėmis („mama, mane rodo per televiziją!“) prisiminsiu savo mokyklą. Plungės trečiąją mokyklą (Saulės gimnaziją) yra baigę Lietuvai žinomi Bronislovas Lubys (prieš mane), Vitas Lingys (po manęs). Mano širdy, suprantama, kiti vardai – bendraklasių ir mokytojų. Galbūt iš visos Lietuvos ši gimnazija įsikūrusi gražiausioje vietoje – ant aukšto ąžuolais apaugusio Plungės jūros pusiasalio su Lurdo grota. Kai aplink tokia gamta, nebūtinos ir estetinio lavinimo pamokos, vaikai grožį pasiims pakeliui.
Prieš dvidešimt metų per Dailės muziejaus ekspediciją važiuodamas Igno Končiaus keliais tikrinau savo hipotezę apie sakralinę erdvės globą, kuriamą tikėjimo ženklais. Iš Plungės apylinkių kilęs fizikas dviračiu važiuodamas registravo pakelės kryžius ir koplytėles, darė tais (beje, ir dabartiniais) laikais nedažną kiekybinę liaudies meno analizę. Iš jo ataskaitų (tais pačiais maršrutais jis važiavo ir prieš Pirmąjį, ir prieš Antrąjį pasaulinį karą) man kilo įspūdis, kad keliautojas beveik visą laiką priekyje arba už nugaros galėjo matyti kryžių ar koplytėlę ir jaustis saugus, globojamas Dievo kelyje. Korektiškai palyginti jo duomenų su mūsų kelione neįmanoma, nes kelių tinklas iš esmės pasikeitė, trasos sutapdavo tik iš dalies; šiaip ar taip, sovietmečio pabaigoje tų pakelės objektų tankumas apytikriai buvo penkis šešis kartus mažesnis.
Plungėje iš visur matyti neogotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, o centrinėje gatvėje stovi atstatyta sudėtingo likimo šv. Florijono skulptūra. Tai papildoma apsauga apdairiems dabartiniams plungiškiams. Telšiškiams labiau rūpėjo teologija (kunigų seminarija, garsioji ješiva), o plungiškiai buvo geresni tikėjimo praktikai.
Žemaičiai yra gabūs plastikai, jaučia medį ir geležį, ir čia sovietinė pramoninė Plungė rado būdą panaudoti jų dievdirbystės talentus. Patikimame šaltinyje aptikau informacijos, kad 1990 metais liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“ dirbo 1 213 žmonių (taip, nėra klaidos, toks skaičius; pats atsimenu minias liaudies kūrėjų), buvo palaikomi tarptautiniai prekybos ryšiai. Na, būkime teisingi: tiek buvo skaičiuojant ir padalinius kituose miesteliuose. Šiaip ar taip, tų namudininkų, suvenyrinių klumpių, skulptūrinių stalo kompozicijų drožėjų ir rankšluosčių, juostų audėjų tankis Plungėje buvo neįsivaizduojamai didelis. Mano vaikystės laikais žinomiausias apylinkių drožėjas buvo Stanislovas Riauba, gerą vardą jau buvo pelnęs galbūt paskutinis Plungės žydas Jakovas Bunka, tikras žemaitis.
Taigi dėl žydų ir rusų. Ir mūsų. Pirmųjų sušaudyta apie 1 800, mano vaikystės mieste dar buvo likę keliolika šeimų, vėliau dauguma išmirė ar išvažiavo. Rusų bendruomenė nunyko pastaraisiais dešimtmečiais. Kaip tik garnizono rusiukai vaikystėje man prikišamai įrodė, kad žemaičių tarmė yra pati gražiausia ir lengviausia mokytis. Mat jie savo mokykloje turėdavo ir lietuvių kalbos pamokų, bet neišmokdavo „ni belmesa“. O žaisdami su mumis futbolą jau po savaitės jie kuo gražiausiai susišūkaudavo plungiškių tarme. Tai, manau, objektyviai įrodo, kad mūsų tarmė yra gražesnė ir lengvesnė mokytis nei literatūrinė lietuvių kalba. Ir jei tik Daukantas, Stanevičius, Poška būtų labiau pasistengę, dabar visi lietuviai oficialiomis progomis kalbėtų taiklia, tikslia, melodinga, švelnia, sielą glostančia kalba.
