Artėjant prie Kėdainių atsiveria lyg kitos šalies peizažas.
Ar išties Kėdainiai – tik agurkų ir V. Uspaskicho miestas? Apie tai ir ne tik – Undinės Radzevičiūtės tekstas „Miestas be TOTLEBENO“, išspausdintas esė-albume „Raktai į Lietuvos miestus“.
Kėdainių miestas – miestas agurkų
Kėdainių mieste – mečetė turkų.
(Folkloras)
Folklorininkus reiktų laikyti narve.
Visų pirma – ne mečetė, o minaretas.
Visų antra – ne turkų, o grafo Totlebeno.
Visų trečia – ne Kėdainiai.
Tai lietuviai pririšo vokiečio Keidangeno vardu pavadintą miestą prie kėdžių, nes negalėjo to žodžio ištarti. Ir tai viena didžiausių lietuvių kalbos represijų prieš miestą.
Beje, lenkai irgi negalėjo to žodžio ištarti ir vadino jį Keidanais.
Galima sakyti, kad patį svarbiausią dalyką mieste nusprendė mažiausiai išsilavinusių žmonių dalis.
Nors tais laikais net demokratijos nebuvo. O jei kalbėtume apie toleranciją, tai nuo XVII amžiaus jos mieste užteko.
Nuo XVII amžiaus Keidangeno miestą valdė Radvilos. Po to, kai Kristupas Radvila gavo jį kaip priedą prie žmonos. Tą aktą puikiai simbolizuoja miesto herbas: iš po juodo Radvilų erelio sparno išlindusi naguota erelio koja stveria sidabrinę Kiškų šeimos pasagą.
Rašantieji apie miestą kalba apie čia gyvenusius olandus, švedus ar škotus.
Kalba ir nesutaria. Kurie iš jų čia gyveno, o kurie – negyveno.
Sutaria tik dėl vokiečių. Kad jų buvo daug.
Dabartiniai miesto gyventojai sutiktų būti kildinami iš bet kurios paminėtos tautos.
Dauguma ,,ateivių“ čia atvyko kaip liuteronai.
Kad pabėgtų nuo savo problemų.
Jonušas Radvila tikėjosi, kad jie sustiprins miesto protestantizmą.
Protestantizmo tvirtinimas nebuvo lengvas procesas. Liuteronai ne visais klausimais sutarė su Radvilos kalvinais. Gal todėl, kad pastarajam kultui buvo būdingas intelektualizmas ir emocinio elemento trūkumas.
O gal ir dėl kitų priežasčių.
Kartais pagalvoju, kad jeigu vienas ryškiausių dvidešimtojo amžiaus miesto „banditų“ būtų žinojęs, kad jo protėvis čia dirbo liuteronų bažnyčios pastoriumi, galbūt jis būtų pakeitęs „profesiją“.
Jo šeimos pavardės skambesys labai iš tolo priminė seną Ukrainos pinigą.
Žmonės davė jam lietuvišką pravardę.
Vadino Rubliu, o jo jaunesnįjį brolį – Pusrubliu.
Dabar Rublio jau nebėra.
Keidangeno miestas nuo seno buvo nekatalikiškas, tai visi čia įprato kalbėti ką norėjo, kaip norėjo ir kokiomis norėjo kalbomis.
Kartais eidamas senamiesčiu galėjai išgirsti tikrą „odesitišką“ dialogą.
– Ką taip neši?
– A… V aboich rukach, cheriez pliechio, v zubach ieshchio.
– Shchenshlivie.
Apie Marijampolės dialekto ir norminės lietuvių kalbos egzistavimą miesto žmonės sužinodavo tik atvažiavę į Vilnių ir labai išsigąsdavo.
O dėl agurkų paplitimo mieste kalti žydai.
Tai jie pradėjo juos čia auginti.
Dešimtajame dešimtmetyje, pačioje kapitalizmo pradžioje, mieste prasidėjo visiškas agurkų „pramonės“ suklestėjimas. Devyniasdešimt procentų privačios žemės buvo aptraukta celofano plėvele.
Agurkų neaugino tik visiškai asocialūs ir visiški inteligentai.
Pastaruosius agurkų augintojai bandydavo įtikinti žodžiais: „Juk žemė veltui eina.“
Trąšų agurkų augintojai gaudavo iš šalia miesto pastatytos chemijos gamyklos.
Plėvelę šiltnamiams kažkokiu būdu taip pat iš ten.
Trąšos agurkams vadinosi SUPERFOSFATAS.
Pavadinimas, maloniai primenantis cheminį ginklą.
Kai pravažiuodami pro Keidangeno miestą tolumoje pamatysite „Pamyro viršukalnes“, žinokite – tai ne miražas.
Tai tik tai, kas liko gaminant SUPERFOSFATĄ.
Kalbama, kad tie kalnai žmonėms visiškai nekenkia.
Mano močiutė sakydavo, jog anksčiau miestas buvo žydų kurortas.
Vaikystėje aš maniau, kad žydai iš miesto išsikraustė tik dėl tos chemijos gamyklos.
Nuo seno žydai mieste gyveno ypatingi – pabėgę, kaip rašoma dokumentuose, iš Šotlandijos.
XVII amžiuje jiems buvo pavaldžios dešimties Lietuvos ir Žemaitijos miestų žydų bendruomenės.
Tarp jų – Telšių ir Šiaulių.
Rabinai buvo iš senos Kacenelenboigenų ir Kacenelenfogenų giminės.
Pabandykite ištarti šias pavardes be pakartojimo ir suprasite, kokie procesai smegenyse paverčia Keidangeno miestą Kėdainiais.
Žydams mieste gyventi tai sekėsi, tai nesisekė.
Caras Aleksandras I dalį jų ištrėmė į pietų slavų žemes, dalį į Vilnių, nes įtarė, kad jie šnipinėja vokiečių naudai.
Vaikystę praleidau kaip tik toje miesto dalyje, kurioje ir buvo žydų kurortas.
Toli nuo chemijos gamyklos.
Tarp miško ir grafo Totlebeno parko.
Vieno kilometro atstumu nuo grafo Totlebeno minareto.
Nuostabi pavardė, reiškianti MIRTĮ ir GYVENIMĄ vienu metu.
TOT-LEBEN.
Prie minareto prieš septyniasdešimt metų devyniolikmetė mano močiutė jodinėjo su pirmąja savo meile – aukšto rango Lietuvos armijos karininku.
Jai buvo tik devyniolika, jam – tik keturiasdešimt penkeri.
Ji net turėjo tikras moteriškas galifė kelnes.
Jei prieš dvidešimt metų kokia nors moteris būtų išėjusi į gatvę su galifė kelnėmis, ją būtų užmušę jei ne akmenimis, tai žodžiais.
Bet kurioje miesto vietoje.
Netoli nuo minareto ketvirtaklasė mano mama pirmą kartą pamatė mano tėtį ir nusprendė, kad jis bus jos vyras.
Nes labai gražus.
Toje minareto pusėje buvo daug meilės ir daug istorijų, todėl visi norėjo gyventi ilgai ir laimingai.
O senosios kapinės gulėjo toli į pietus, kitoje minareto pusėje.
Jas supo ir vis dar supa penkių metrų aukščio kiparisinių tujų siena.
Todėl ten beveik niekada nėra vėjo.
Tokią pačią tujų sieną daug vėliau mačiau Stanley Kubricko siaubo filme ,,Švytėjimas“.
Tokių pačių tujų siena augo ir mūsų kieme.
Nežinau, ar ji atliko erdvės dalijimo zonomis funkciją, ar buvo pasodinta, kad nematytume apačioje ant mūsų žemės pastatyto penkiaaukščio.
Iš grafo Totlebeno minareto balkono buvo gerai matyti karinis aerodromas.
Čia naktimis leisdavosi rusų reaktyviniai lėktuvai, todėl atrodė, kad atominis karas tikrai bus.
O gal net ir neutroninis.
Tie, kurie turėjo ką prarasti, į minaretą nelipdavo.
Minaretas buvo stebimas objektas ir geriausia jį buvo tik stebėti iš apačios arba nuo geležinkelio stoties.
Grafas Totlebenas mirė prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Antrasis pasaulinis karas sunaikino jo rūmus ir parko skulptūras.
Trečiojo pasaulinio karo laukimas ištrynė visa, ką žmonės apie grafą prisiminė.
Liko tik minaretas, kurį miesto gyventojai dažniausiai priskiria kažkokiems turkams.
Jei kokio totlebeno (mirties-gyvenimo) mieste vis dar yra, tai jo dažniausiai nematyti.
Pėsčiąsias laidotuvių procesijas centrine miesto gatve jau uždraudė prieš dvidešimt metų.
