Visų albume naudotų nuotraukų autorius Gintaras Česonis leidinį papildė savitu požiūriu.
Tai jau paskutinis tekstas iš IQ bibliotekos serijos leidinio – esė albumo „Raktai į Lietuvos miestus“. Anot jo sudarytos Inos Žurkuvienės, šiuo metu rengiama antroji albumo-esė rinkinio „Raktai į Lietuvos miestus“ dalis, kurioje fotografas Gintaras Česonis ir autoriai Kęstutis Navakas, Rytis Zemkauskas ir Ričardas Šileika pristatys šiuos miestus, miestelius bei jų apylinkes: Druskininkus, Trakus, Neringą, Radviliškį, Troškūnus, Veisiejus, Taujėnus, Tauragę, Varėną, Palūšę, Vilkiją. 100-osioms Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo gimimo metinėms atminti bus prisiminti Šeteniai ir jų apylinkės. Visą vasarą po Lietuvą keliavę rašytojai, bendravę su vietos žmonėmis, jau guldo savo mintis popieriuje. Fotografas surado jau ne vieną vietą, kurią jums norėtų parodyti. O kol kas – netradicinis žvilgsnis į Biržus.
Aušra Kaziliūnaitė „Keli sapnai apie Biržus“
Biržuose baigiau vidurinę mokyklą ir gimnaziją, iš kurios geriausiai pamenu skaityklą. Ant jos sienų kabėjo paveikslai su žymių anų laikų gimnazistų veidais. Pakabinti ten ir Bernardas Brazdžionis, ir Jonas Mekas, ir Kazys Binkis – daug jų, ir visi inkrustuoti rūsčiais, bet keistai geranoriškais žvilgsniais. Tarsi žvelgtų į šią realybę pro tą pačią rakto skylutę, kiek prisimerkę ir savotiškai kilnūs. Ką matydavo šie nespalvoto pieštuko popieriuje įkalinti „didvyriai“, kokią laidą jiems transliuodavo nepriklausomas nuo nieko, o kartu priklausomas nuo absoliučiai visko realybės kanalas? Dažniausiai jų akys smigdavo į namų darbus rengiančius arba žurnalus „Panelė“, „Žmonės“ ir pan. skaitančius dabartinius gimnazistus. Šis antagonizmas tarp dabarties ir praeities atributų, tarp anksčiau ir dabar nutiestas žvilgsnių tiltas jau tada manyje atverdavo grožio, absurdo ir sapno jausenų labirintus.
Nors kurį laiką jau nebegyvenu Biržuose, bet dažnai į juos grįžtu sapnuose. Pastebiu, kad Biržų gatvių, kvapų, garsų, poros šviesoforų mirgėjimo atsiminimai maišosi su sapnų gatvėmis, kvapais, garsais, šviesoforais ir perėjomis. Geriausiai pamenu tuos įvykius, vietas ir jausmus Biržuose, kuriuos sapnuoju. Todėl dažnai neapleidžia nuojauta, kad visa tai – fikcija. Tai taip realu, kad net nerealu – arba, jei norite, taip nerealu, kad net realu, o tai gąsdina.
Miloradas Pavičius labai taikliai yra rašęs apie sapnų valgytojus ir palyginęs juos su sulysusia pele iš graikiškos pasakėčios, kuri įlenda į grūdų pintinę. Tačiau kad galėtų iš jos ištrūkti, negali suvalgyti nė grūdelio. Jei pelė įlindusi pintinėn pasisotina, tai visam laikui lieka įkalinta. Taip ir su sapnų valgytojais – žmonėmis, kurie patenka į sapną, bet negali iš jo nieko pasiimti, nes kitaip bus jame įkalinti. Jeigu persivalgysi susapnuoto savo paauglystės miesto, gali netekti prisiminimų apie jį. Tokia štai „virškinimo“ sistema. Tad ir pasakojant apie Biržus dera pažymėti, kad mano „prisiminimai“ neišvengiamai iškreipti laiko distancijos, kad ir kokia maža ji atrodytų, sapnų, ilgesio tam, kas niekada nepasikartos, – visų drauge ir kiekvieno atskirai.
Labai gerai pamenu greta „Aušros“ mokyklos stovinčią baltutėlę jaunos mokinukės, rankose laikančios balandį, skulptūrą. Regis, pirmąją dieną mokykloje mus greta jos fotografavo. Tik nuotrauka dingo, kaip dingsta daugybė daiktų ir jų šešėlių laikui užtraukiant dienines užuolaidas, kaip laikui užtraukiant antras dienines užuolaidas ant jau užtrauktų, kaip tęsiant toliau savo darbą, fone kapsint nematomiems lašams iš nematomo čiaupo.
Ta kažkur dingusi nuotrauka maždaug prieš metus aplankė mane sapne. Tik atrodė ji keistai ir šiurpiai, vos galėjai pažinti – vietoj spalvotais megztukais, klostuotais sijonėliais ir milžiniškais baltais kaspinais išpuoštų mergaičių ir nedrąsiais žvilgsniais iš užmaršties ataidinčių berniukų galvų tamsių tonų nespalvotoje nuotraukoje ant plonų kaklelių stūksojo po milžinišką akmenį. Nuo akmenų sklido tik sapne galimas justi svoris. Kaip visiškas tamsių figūrų su luitais vietoj galvų kontrastas švieste švietė baltutėlė mokinukės statula dailia galvele, besišypsančia nežinomam fotografui. Tokia grakšti ir svetima netašytų akmenų sapniškam grubumui.
Šis sapnas veikiausiai siejasi su vienu mokyklos laikų nutikimu, kaip kad kūdikis būna susietas virkštele su motinos kūnu. Kai mokiausi vidurinėse klasėse, vieną naktį kažkur dingo statulos galva, apie tai parašė net vietos laikraščiai. Galų gale buvo nutarta rinkti iš mokinių pinigus statulos galvai išvaduoti iš nebūties gniaužtų. Keliais litais teko tuomet prisidėti, tad dabar malonu tikėti, jog man priklauso ne tik statulos prisiminimas – galiu drąsiai pretenduoti į kokį akies obuolį ar baltą plaukų sruogą. Tarsi kiekvienas iš mūsų, tuomet dar paauglių, šiandien savo galvose tebesinešiotume po dalelę tos baltos statulos galvos, o ji pati visuomet atmintų mus. Tokia balta, koks baltas nebūna net sniegas, tokia išdidi ir žila mergaitė su balandžiu rankose.
Keista, kad skulptūra laiko būtent balandį, nes pastarųjų Biržuose esama nedaug. Ir visa laimė, nes niekam ne paslaptis, kokie paprastai susiklosto skulptūrų ir balandžių santykiai. Tačiau paauglystės metais šių didesnių miestų pranašų man trūko. Kartais ilgėjausi šurmulio, praeivių. Būdo apeiti ramybę, kuri, regis, įdaryta daug didesniu chaosu nei didmiesčių kokofonija. Juk balta mergaitė su kuprine gali kurį laiką būti be galvos, bet balandžio iš rankų vis tiek nepaleidžia.
Kalbant apie ramybę, tai didžiausias jos išgyvenimas Biržuose mane aplankydavo prie Upės. Vasaros naktimis mėgdavau skaityti knygas, mąstyti, spoksoti į sienas – daryti viską, kad neužmigčiau iki To laiko. Likus maždaug pusvalandžiui iki saulėtekio tyliai išslinkdavau iš namų ir traukdavau prie netoliese tekančios upės. Eidama dar girdėdavau vieno kito paukščio balsą, vėjo šnarėjimą. Pagaliau sustodavau ant kranto ir sulaikiusi kvapą laukdavau nė nekrustelėdama. Nutilus paukščių ir medžių kalbai, pasigirsdavo kita kalba: tokia išblyškusi, pasidabinusi rasota žole ir padūmavusiais kitapus upės suręstų namelių kontūrais. Prasidėdavo tylos kalba. Upės, kuri šnekina ežerą, kalba.
Ją visuomet pertraukdavo keisti skyrybos ženklai – pliaukštelėjimai, šnaresiai, gurguliavimas. Jų autoriai – bebrų šeimyna – tęsdavo mano žingsnių išbaidytus „korektūros“ darbus, kurie buvo atsakingi už tylos kalbos pauzes – garsus. Rašydavo jie savo uodegomis lėtai ir užtikrintai, kol nustodavai buvęs. Bet staiga vos vos sujudėjus bent vienam įsitempusiam iš jaudulio raumenėliui, gyvūnai pliaukštelėdavo savo į vėduokles panašiomis uodegomis, apversdavo garsų rašalinę ir dingdavo – jie nustodavo buvę, vos pradėjus būti žmogui.
Vienas skyrybos ženklas nutiestas per Asvejos ežerą Biržuose: juo vaikščioja, važinėja dviračiais ir ant jo stovėdami dienų dienas žvejoja vietiniai. Kai kas mano, kad jį pastatė žmonės, nors ir ne tie patys, kurie užtvenkė ežerą, nes tiltas stovi maždaug senojo tilto vietoje. Vis dėlto man labiau patinka versija, kurios niekada niekas niekam nepasakojo. Tokia apvali versija nelygiais kraštais, kurią gali susapnuoti po bemiegės nakties pasiklausęs, kaip bebrai savo uodegomis rašo skyrybos ženklus. Anot šio tokio slapto, kad nė karto net nebandyto balsu ar tyla tarti aiškinimo, tiltas nėra pastatytas. Jį galima trumpam ištraukti iš nebūties, kaip kad ištrūkusią sagą galima prisisiūti prie kito drabužio ir nešioti tol, kol ji vėl ištrūks, bet ne ilgiau.
Tiltas atsiranda naktį, einant per ežerą, žengus septynis žingsnius, iš kurių kiekvienas turi būti pažymėtas baublio triūbavimo. Žengiant šiuos žingsnius būtina galvoti apie vietą, kuri nepažymėta jokiame žemėlapyje, ir mintyse ją perbraukti raudona linija – pradedant brūkšnį brėžti iš kairės viršuje ir baigiant dešinėje apačioje. Šios tvarkos būtina laikytis, kitaip žengiančiajam pabals plaukai. Kai žingsniai žengti ir paženklinti baublio, o linija nubrėžta, ir tik tada, jei visa buvo atlikta it įsiuvant sagą, galima eiti toliau. Eiti drąsiai, pasišvilpiniuojant ir nesižvalgant atgal. Einant pirmą kartą per baublių tuoktuvių sezoną nematyti, kur baigiasi juodas tiltas ir prasideda juodi ežero vandenys. Tad svarbu nenužengti nuo tilto, nes taip galima pasimesti ir pravaikščioti ratais ežero paviršiumi iki pat paryčių. O rytai ant šio tilto labai pavojingi, nes pavojinga visa, kas gražu. Rūkas, raudoni debesys, žydros dangaus properšos – visa daugybę kartų atspindėta vandens nusėda ten, iš kur neišplausi.
Biržuose daug kablelių, daugtaškių, brūkšnių ir taškų. Tad nekeista, jog patys Biržai, išnyrantys sapnuose ar realybėje, taip pat gali priminti keistą sintaksės mokyklą, kurioje bandydamas užčiuopti miesto pulso ritmą atvykėlis veikiausiai pultų daryti dirbtinį kvėpavimą – susirastų Biržų pilį, Tiškevičių rūmus, gal dar neogotikinę refomatų bažnyčią ir pūstų orą į šias tris miesto burnas. Tačiau skambant garso kalbai skyrybos ženklai tyli, tad geriau prisėlinti prie jų ir sulaikius kvėpavimą palaukti, kol stos tylos kalba, nes tuomet visi be išimties skyrybos ženklai ima pliaukšėti, gurgėti, spragsėti. O jei lauksi pakankamai ilgai, gal net išgirsi juose it stiklainiuose įkalintus žodžius, kuriais jie nesipuikuoja, priešingai negu ne tokia subtili kaimynė – kalba.
