Kol Ukraina ginasi nuo okupantės, savo indėlį į ukrainiečių kovą už laisvę kas savaitę įneša ir Panevėžio rajono Raguvos senjorės. Garbaus amžiaus moterys susirenka rišti maskuojamųjų tinklų, kurie vėliau pasiekia Ukrainos karius, saugo juos ir karinę techniką nuo dronų. Senjorių rankose gimsta ne tik gyvybes galinti išgelbėti maskuotė, bet ir solidarumo ženklas karo alinamiems ukrainiečiams.
Įsibėgėjus penktiems karo Ukrainoje metams, į pagalbą rusijos užpultiems jos žmonėms įsitraukė garbaus amžiaus Panevėžio rajono Raguvos moterys.
Į aštuntą ir devintą dešimtį įkopusios raguvės, susibūrusios draugėn, Ukrainos kovotojams pina maskuojamuosius tinklus.
„Pindamos ir pasišnekam, ir padainuojam, o būna, kad ir paverkiam gailėdamos Ukrainos ir žudomų jos žmonių“, – sako 80-metė tinklų pynėja Ona Danilienė.
Ji, kaip ir kitos, dirbančios prie maskuojamųjų tinklų, džiaugiasi bent tuo galinčios prisidėti prie Ukrainos laisvės siekio. Nes tinklų pynimas – irgi savita kova.
Klebono paragintos
Padėti kovojančiai Ukrainai ne vien maldomis, bet ir konkrečiu darbu – pinant jos kariams taip reikalingus maskuojamuosius tinklus, raguviškius paragino vietos parapijos klebonas Juozas Janulis.
„Išgirdusi tokį kunigo raginimą, suklusau. Kreipiausi į savo bičiules, pakviečiau pinti tinklus, jos sutiko ir štai mes nuo pat Velykų kiekvieną trečiadienį po pusdienį piname“, – pasakoja O. Danilienė.
Anot jos, vieną nemažą tinklą per pusdienį nupina į darbą stoję šeši žmonės.
Vakar penkiese ėmėsi pinti didžiulio sunkiasvorei karo mašinai skirto tinklo.
O. Danilienė svarstė, kad tokio darbo nepavyks užbaigti per pusdienį.
Pinti tinklų raguvės renkasi į Raguvoje veikiančio „Carito“ biblioteką.
„Pradėjome balandžio mėnesį, tuomet dar reikėjo pakurti krosnį, kad nešaltume“, – prisiminė O. Danilienė.
Nuo to laiko, pasak jos, nepraleistas nė vienas trečiadienis – visi skirti darbui.
Raguvės pinti tinklus pradeda devintą ryto, triūsia iki pusės pirmos. Tada – bendravimas prie arbatos, ir namo.
Senjorių misija
„Pindamos tikrai nepavargstame, nors jaunos nesame. Pati vaikštau su lazdele“, – šypsosi O. Danilienė.
Prieš ėmusios pinti tinklus raguvės turėjo savotiškus mokymus.
Juos vedė Raguvoje gyvenantys Ukrainos karo pabėgėliai Nina ir Viktoras Levyckiai.
Pastogę šiai porai suteikė Raguvos parapija, jie ir gyvena tame pat pastate, kur įkurdinta „Carito“ biblioteka.
Vos atvykę į Raguvą, N. ir V. Levyckiai jiems suteiktose patalpose pradėjo pinti tinklus. Apie tai sužinojęs kunigas ir pakvietė ateiti ukrainiečiams į talką.
„Raguvos gimnazijos staliai pagamino karkasą, ant jo ir pinami tinklai“, – paaiškino O. Danilienė.
Ji, pati priklausanti „Caritui“, iki šiol rūpinosi Raguvos gyventojais, o dabar laiminga, kad jos rūpesčio laukas išsiplėtė, įgavo tarptautinį mastą.
„Ne tik aš, visos jaučiame šio darbo prasmę. Pynimas mus labai suvienijo“, – tvirtina O. Danilienė.
Tinklus Ukrainai pinanti Birutė Arulienė sako esanti ypač dėkinga O. Danilienei, įtraukusiai ją į šią veiklą.
„Kai tik Onutė pakvietė pinti tinklų, iškart sutikau. Ir esu labai laiminga, kad darau prasmingą darbą“, – tvirtina B. Arulienė.
Ir ji patikino, kad tinklų pynimas nė kiek nenuvargina.
Komandą tinklams pinti buria ir vietos bendruomenės „Raguva kartu“ pirmininkė Daiva Banėnienė.
„Pasitarėme, kad pinti tinklus pasisiūlysime vasaros pabaigoje“, – sako bendruomenės pirmininkė.
Dronams nematomi
Raguvoje su vyru Viktoru gyvenanti Ukrainos karo pabėgėlė Nina Levycka neslėpė nuostabos šį pavasarį sulaukusi talkininkių, pasisiūliusių pinti maskuojamuosius tinklus.
„Mums buvo nuostabu, kad senučiukės pinti tinklų pasisiūlė neprašytos. Vėliau sužinojome, kad moterys atėjo paragintos kunigo“, – sako N. Levycka.
Anot jos, galbūt teisingiau būtų sakyti, kad tokie tinklai ne pinami, o rišami.
„Tinklus mes gauname per Lietuvos „Caritą“. Taip pat gauname ir jau sukarpytą audinį, tas atraižas surišame ant tinklo“, – aiškino ukrainietė.
Kovotojams skirti maskuojamieji tinklai Lietuvoje pradėti rišti nuo pat karo Ukrainoje pradžios. Tada buvo karpomi patys įvairiausi audiniai ir atraižos rišamos ant tinklo.
Tačiau paaiškėjo, kad sulyti iš pačių įvairiausių audinių surišti tinklai tampa itin sunkūs, be to, atraižos sukrenta, tinklas nebeatrodo pasišiaušęs, todėl ir menkai paslepia kovotojus.
Tad dabar jie rišami iš itin lengvo, agroplėvelę primenančio sukarpyto ir specialiomis spalvomis nudažyto audinio.
„Jei iš tokių atraižų surištas tinklas neatitinka metų laiko, kada jis naudojamas, kariai tokį pamirko purve – ir tinklas būna tinkamas, puikiai slepia“, – paaiškino N. Levycka.
Ji teigė, kad karo mašinoms tinklai labai reikalingi.
Pasak ukrainietės, žinomas atvejis, kai dronas susprogdino karinę mašiną vienoje Europos šalių vykstant NATO pratyboms.
Šią mašiną dronas identifikavo, nes ji nebuvo uždengta maskuojamuoju tinklu.
Technikos, uždengtos pasišiaušusiu tinklu, dronai nepajėgūs identifikuoti.
Ukrainai – ir obuolienės
Pačius tinklus, ant kurių rišamos audinių skiautės, pina ir V. Levyckis.
Šį amatą dar ankstyvoje vaikystėje perėmęs iš savo senelio, pamokiusio jį pinti žvejybinius tinklus.
„Tada dar ir skaityti nemokėjau, o pindamas tinklus išmokau skaičiuoti, nes šis darbas to reikalauja“, – šypsosi V. Levyckis.
O jo žmona rado būdą, kaip pamaitinti kovojančius savo tautiečius.
Iš vietos gyventojų dovanotų obuolių ji verda obuolienes ir siunčia į Ukrainą.
Nina šypsosi, kad kaip tik vakar kaimynė ją pakvietė obuoliauti.
