Poetas Rimvydas Stankevičius iš tarptautinio poezijos festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo 2012“ grįžo būdamas Jotvingių premijos laureatu. IQ R. Stankevičius pasakojo, jog eilėraščių knyga „Ryšys su vadaviete“ – kūrybinis pliūpsnis prieš poetinę pauzę.
Kūrybinis benzinas. „Premijos ir apdovanojimai yra slenkstis, kurį arba peržengi, arba ne. Iš tiesų tai ne kūrybos reikalai. Kita vertus, kūrėjas yra žmogus ir jam reikalingas patvirtinimas iš šalies, kad jis ne veltui stengėsi. Šiuo požiūriu kiekvienas toks įvertinimas yra benzinas naujoms knygoms rašyti. Pakyla ir kokybė, ir motyvacija. Pagyrimas yra visagalis. Kitas dalykas, toks įvertinimas yra labai naudingas net ne autoriui, o knygai. Tai tarsi parodymas į ją pirštu. Kai knygų yra daugybė, apdovanojimas atkreipia dėmesį ir taip ją perskaito daugiau skaitytojų.“
Naujų srovių laukimas. „Dabar poezijos nerašau sąmoningai. Tris pastarąsias knygas rašiau praktiškai be jokių pauzių, tarpų: tik atidavęs vieną knygą į leidyklą jau imdavau rašyti kitą. Tų trijų knygų tematika, ritmika jas visas jungia. Jei noriu, kad mano viduje pasitrauktų tos ritmikos, temos, kurios tiesiog įsigyveno, pauzė man yra būtina. Lauksiu naujų srovių. Dabar ketinu užsiimti eseistikos knyga: gal po pusmečio, gal po metų ją atiduoti į leidyklą. Jau anksčiau buvau išleidęs tokią knygą „Diktantai sielai“, kurią jau baigia išpirkti, likusios kelios knygos, tai galvoju, kad reikia skaitytojams pasiūlyti dar vieną.“
Paskutinis taškas. „Pojūtis, kai tik pabaigiu rašyti kokią nors knygą, yra dvejopas. Pirmiausia, tai satisfakcija – jautiesi pagaliau pabaigęs, lyg atriekęs duonos riekę. Atiduodamas knygą į leidyklą tarsi nusimeti ją nuo savęs. Tada prasideda knygos laukimas, kuris irgi labai malonus. Imi įsivaizduoti, kaip ji atrodys, kaip ją sutiks žmonės. Tai yra gera. Bet, kita vertus, mane aplanko ir nemaža baimė. Atidavęs knygą lieki tuščias, o kai lieki tuščias, apninka abejonės, kad gal nieko daugiau ir nebus. Tai poetui gana baisus jausmas. Tačiau kai sulauki naujos idėjos, impulso – viskas vėl stoja į naujas vėžes.“
Jaunasis ir brandusis. „Mano kūrybos kelias dar nėra toks ilgas: esu parašęs šešias poezijos knygas, kurias galima skirstyti į du etapus. Juos matau ir aš, ir skaitytojai. Pirmosios trys yra „jaunasis Stankevičius“, kuris dar ieško savęs. Tris pastarąsias knygas, kurias aš vadinu trilogija, žiūrint iš dabartinio taško reikėtų pavadinti „brandusis Stankevičius“. Nors jei man teks gyventi dar dvidešimt ar keturiasdešimt metų, tai ko vertas bus toks pasakymas?“
Nepoetinės pareigos. „Gyvenu aš daug buitiškiau nei kiti poetai, dirbu etatiniu žurnalistu. Grįžtu po darbo ir, jei dar nesu labai pavargęs, sėdu rašyti, jei pavargęs – jau ne. Lieka savaitgaliai, kuriais rašymas vyksta ir dieną, ir naktį. Man patinka rusų režisierius Andrejaus Tarkovskio mintis: jeigu aš padariau ką nors gražaus ir nekasdieniško, tai padariau tada, kai neturėjau laiko. Manau, kad panašiai yra daugelio žmonių gyvenime. Turiu labai daug nepoetinių įsipareigojimų: tenka būti darbuotoju, sutuoktiniu, sūnumi, piliečiu. Visoms toms pareigoms reikia laiko.“
Kūrybinės demagogijos. „Autoriui nereikia analizuoti savo kūrybos, daryti jos skerspjūvio, kalbėti, apie ką yra tie eilėraščiai ar ką jais norėta pasakyti. Kai autorius pradeda aiškinti, ką jis norėjo pasakyti savo eilėraščiu, tai yra demagogija. Tai kam jis tuomet savo eilėraštyje visko neparašė, jei jam dar reikia jį paaiškinti, kad kiti suprastų.“
Adventas
Nuo šiandien – jokių eilėraščių –
Jokių pasninkų, įžadų, meilės pažadų,
Pasaulio matavimų žingsniais –
Nuo šiandien – tik vėjas –
Seniausios kartos anestetikas –
Pučia ir pučia į viską, kas skauda –
Į mano akis,
Įskilusius blerbiančius langus,
Įskilusius blerbiančius vaikus,
Debesų išbrinkusius pumpurus,
Liepsnojantį spiegiantį klevą,
Prieš mano akis –
Tik rudenimis matomą Ožiaragio žvaigždyną,
Tik rudenimis matomą klevo žaizdyną,
Kurio nuo manęs nenupūs,
Tik mane – nuo šiandien.
Kalbėsimės pirštais.
